Šatrijos Ragana ir Užvenčio dvaras

Šatrijos Ragana yra tarsi sustabdžiusi mūsų sąmonei svarbią praeinamybę, pavertusi ją simboliu, kuris pritraukia, leidžia pajusti, kaip tai buvo, kaip tai yra buvę; kaip žydėjo rožės seno dvaro klombose, kaip krisdami šiugždėjo lapai tamsiose liepų alėjose, kaip vaikščiojo jomis jauna graži moteris, įsimąsčiusi į amžinosios būties klausimus, o dideliame mediniame name degėsi uždegamos žibalinės lempos. <…>Šatrijos Ragana įprasmina mums kažką gražaus, dramatiško, liūdno, prasmingo. Nueinančio, bet nepraeinančio. Ir todėl prie jos grįžtama, ji persirašinėja mūsų sąmonėje (Daujotytė ir Speičytė 2008, p. 6).

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877–1930) – rašytoja, lyrinės psichologinės prozos lietuvių literatūroje pradininkė, vertėja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos garbės daktarė (1928 m.), jos nuopelnai Lietuvai tarpukario metais buvo įvertinti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.

Būsimoji rašytoja gimė 1877 m. kovo 8 d. Medingėnuose (Plungės r.), savo motinos Stanislavos Šiukštaitės tėviškėje, bajorų šeimoje. Iki dešimties metų Marija augo tėvui Anuprui Pečkauskui priklausiusiame Labūnavos dvare (Kelmės r.). 1887 metais Marijos tėvas išsinuomojo Užvenčio dvarą (Kelmės r.) ir su šeima gyveno ten dešimt metų. Stanislava ir Anupras Pečkauskai buvo apsišvietę dvarininkai, išsinuomoję Užvenčio dvarą gyveno pasiturimai – samdė vaikams namų mokytojus, turėjo tarnų, dažnai patys svečiavosi bei priiminėjo svečius pas save. 1926 metų vasario 8 dienos laiške Juozui Tumui-Vaižgantui, Marija taip aprašė savo šeimą:

Mano Motyna buvo beveik šventa – kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, visados pilnai sutinkanti su Dievo valia, labai maldinga. <…> Tėvas buvo linkęs į despotizmą, šaunaus būdo, bet labai geros širdies, sąžiningas žmogus. Visų labai mylimas – ir prastų žmonelių, ir giminės, ir dvarininkų. Abudu tėvai buvo tikri demokratai – neatsimenu jokio pasipūtimo, jokio niekinimo „chlopų“.<…>Apskritai sakant, visa mūsų šeimyna netikusi praktiškam gyvenimui. <…>Materializmas mums visiems buvo tolimas ir koktus.

Esu šeimynoje vyriausia – paskui sesuo Zofija, paskui brolis Steponas, paskui Vincentas. 1885 m. gavau pirmąją mokytoją, iš Vilniaus Sumorokaitę (advokato sesuo). Bet jau prieš tai mokėjau skaityti – kuomet išmokau – nežinau, labai anksti – 5 metų jau turėjau tėvo užprenumeruotą „Wieczory rodzinne“, laikraštį vaikams. Visa kūdikystė – auksinė, saulėta. Buvau be galo lepinama, ypač tėvo, visi karštai kits kitą mylėjome. <…> 1887 persikėlėm į Užventį.  (Šatrijos Ragana. Laiškai 1986, p. 409).

Šešiolikmetė Marija Pečkauskaitė 1893 m. spalio 9 d. dienoraštyje taip rašė apie Užvenčio apylinkių grožį: Išėjome po pietų pasivaikščioti į kalnus. Tai mano išvykų pati maloniausia vieta, nes ir aplinkos grožis, ir vaizdai tiesiog stebuklingi! Ypatingai ten, malūno pusėje, lygiai kaip gražiame paveiksle, paįvairintame dar tekančios pakalnėje upės čiurlenimu. Yra dar viena priežastis, kuri mane ten traukia – tai mielų įvykių ir asmenų atsiminimai. Kiekvienas žemės kampelis (plotelis), kiekvienas krūmelis man primena brangias ir malonias valandėles, kurios, nežinau ir abejoju, ar kada besugrįš, ir asmenis, kurie buvo tų valandėlių atsiminimo priežastimi…

Netoli Užvenčio, Ušnėnuose, tais laikais gyveno ir Povilas Višinskis. Jis nuo 1891 metų vasaros lankydavosi Pečkauskų šeimoje, susipažino su Marija, pamilo ją ir daug kuo jai padėjo kūrybinio kelio pradžioje, skatino ją mokytis lietuvių kalbos ir kurti lietuviškai: Rodos, 1891 m. susipažinau su Povilu Višinskiu – jis mane pastūmė sąmoningo lietuviško patriotizmo linkui (Šatrijos Ragana. Laiškai 1986, p. 409).

Yra aiškinimų, kad Povilo Višinskio dėka atsirado ir Marijos Pečkauskaitės kūrybinis slapyvardis – esą dėl juodų akių ir tamsių ilgų plaukų Povilas Mariją švelniai vadino „Raganėle“. Vienos išvykos ant Šatrijos kalno metu, kurioje dalyvavo ir Vaižgantas, jai prigijo Šatrijos Raganos slapyvardis.

1894 metų vėlų rudenį Užventyje užsimezgė Marijos draugystė su čia dirbti atkeltu jaunu kunigu Kazimieru Bukontu.
Išlikę Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos egodokumentai, susiję su gyvenimu Užvenčio dvare, pradėti rašyti 1895 metų pradžioje, kai Povilas Višinskis studijavo Peterburge, o Marija jau veržėsi kurti, darbuotis Lietuvai. Per du metus rašytoja išsiuntė 34 laiškus adresuotus Višinskiui.
Pasak J. Žėkaitės, šie ankstyviausi jos laiškai, skirti pozityvistinės pasaulėžiūros ankstyvoje jaunystėje ugdytojui – ryškiausias pavyzdys kalbėjimo, kur nežinia ko daugiau: meno ar dalykiškumo. Išsipasakodama kasdieniškiausius veiksmus bei jutimus apie save bei artimuosius, paverčia juos gyvastingumu užkrečiančiomis istorijomis. Šiuose laiškuose atsiskleidžia ir jaunos moters kultūrinis brendimas. Daug kalbama apie rašymo, skaitymo procesus, aptariami poezijos tekstai, verstiniai darbai. Pastebimas Šatrijos Raganos lietuviškos rašybos tobulėjimas, o P. Višinskis čia atsiskleidžia kaip mokytojas (Žėkaitė 1986, p. 7):

Užventis,
1895, vasario 5 ir 6

Turim dabar lietuvišką žodyną; kožną dieną mokaus po straničę žodžių, nu, išmoksiu taip gerai lietuviškai, kad laiškus kaip lenkiškai rašysiu (Šatrijos Ragana. Laiškai 1986, p. 20).

1895, kovo 17

Dėku tau, dėku už knygos. Linki man naudos iš jos…norėčiau labai pasinaudoti (Ten pat, 1986, p. 28).

1895, gegužės 30

Gailu man, kad nebūsi pas mus per vasarą. Vo užvis gailu man lietuviškų knygų ir laikraščių. Užmiršiu suvis skaityti, brolyti! Biškį buvau jau pasižinus, „zapoznana“su lietuviais, vo dabar vėl nuo jų atstosiu…Iš kur gauti?! (Ten pat, 1986, p. 36).

Laiškuose iškyla poetiška Šatrijos Raganos asmenybė, subtilus jos santykis su P. Višinskiu – vietomis justi net intymus tonas, rodos, abipusis, tačiau dalykinių santykių vis dėlto neperžengęs:

Užventis,
1895, balandžio 17

Tikrai daug vandens Ventoj nubėgs, kol pasimatysime! Padėkim, jei ant kitų vakacijų atvažiuotumei, tai ir taip už pusantrų metų! Oho, tai ne baikos! Ar pasižinsime viens kitą, brolyti?! (Ten pat, 1986, p. 35).

1895, spalio 3

<…> užtat naktį juokiuos ir dainuoju…kožną naktį mat tave sapnuoju…<…> Sudievu tau, mieliausis!

Vėlesniuose laiškuose P. Višinskiui Marijos tonas jau ne toks jausmingas, galbūt dėl neaiškių asmeninių santykių, o gal dėl jaučiamų simpatijų kunigui K. Bukantui.

Marija Pečkauskaitė nuo vaikystės buvo labai muzikali, mėgo dainuoti, svajojo tapti profesionalia pianiste. Dažname laiške matosi visą gyvenimą ją lydėjusi aistra muzikai:

Užventis,
1895, vasario 16,17 ir 18

Dėkui tau, dėkui už gaidas! Didelę man „niespodziankę” padarei, atsiųsdamas „Aлбанские песни“. Iš kur jas ištraukei? Bet stebuklingos jos, brolyti! Buvo pas mus Liseckis Petras (užsiprašėm jį ant muzikališko vakaro), grajijau su juom tas dainas…Iš tikro buvau kaip „oczarowana“. Grajijom ar dvidešimt kartų, taip visiems patiko <…> Dabar „nast1pil u mnie period muzycny”. Grajiju ir grajiju per cielas dienas, tik apie grajijimą ir misliju ir grajinant „wpadam w zachwycenie“. ,…> Muzika jos mane užčėravojo, pamislijau sau, kad turiu ir aš taip pat puikiai grajyti, jei ji gali, dėl ko negaliu aš?! Parvažiavus namon kožną dieną ar po keturias adynas grajijau!… (Ten pat, 1986, p. 25-26).

Užventis,
1896, kovo 18

Vo potam noriu labai imti lekcijas muzikos; gal pasakysi, kad ant to iškada laiko, bet man suvis kitaip išrodo; man muzika suvis brangiausia <…>Duok man klėbį nepažįstamų natų, aš tau visa dieną pergrajysiu, ant jokių zabovų, balių ir t.t. neisiu, vo grajysiu (Ten pat, 1986, p. 67).

Marija Pečkauskaitė turėjo retą dovaną rašyti: mokėjo monotonišką provincijos dvarininkaitės kasdienybę pakylėti iki lakaus emocingumo, kartu jos laiškai suteikia faktinės gyvenimo informacijos.<…> Iš Šatrijos Raganos epistolinio palikimo ryškėja asmenybė, kuriai būdingas retas dvasingumas, o sykiu – žemiškumas (Žėkaitė 1986, p. 12).

Užventis,
1896, lapkričio 4

Sunkūs laikai dabar atėjo, brolau! Gal pirmą sykį ant manęs užėjo „chmūra“. Uch! Kartais nežinau, ką daryti, taip liūdna ir juoda vis! Iš visų pusių, ir viena, ir kita draugė rašo, klausdamos manęs ką veikti, kaip būti, prašo rodos…vo ką aš joms galiu padėti, kad pati vos tikt <…> vo priežasčių to vis viena ir ta pati: rodos man, jog niekam nesu reikalinga ant šio svieto, jog jokios naudos nieks neturi iš manęs – ir gana. Kad man kas parodytų eiti kur, nors dieną naktį vargti dėl gero žmonių, žūti, kentėti – eičiau ir tada būčiau, man rodos, laiminga kaip niekados… (Šatrijos Ragana. Laiškai 1986, p. 9).

Užventis,
1897, sausio 8, 9

Nebuvau namie mažne cielą nedielę: viešėjom su Zosia pas Daugirdienės. Gerai, linksmu praėjo mums ten laikas, grajijom, dainiavom, valgėm kaip nežinau kas; kožną dieną važiavom į Viekšnius paviešėti pas pažįstamų Daugirdienės. Anksčiau kaip antroj nenuėjom gulti nė vieno karto. Ir ten dabar „nauczycielka“ jauna, simpatiška panelė. Liubiju aš labai ten pabūti.
Sakai, gaspadorauji…Kas ten! Kad ne aš, gaspadorauja Zosė, mama, ir nieks nė justi nejunta, kad manęs nėra. Gal dar geriau, nes pats juk visuomet sakei, jog aš nemoku ir neliubiju gaspadorystės. Gerai dar vasarą turėsiu sau darbą su bitėmis, to kits negalės padirbti, kiek sylos storosiuos jas gerai veizėti, bet ateis žiema, ir kas?! Vėl taip, „kaip przeciętna panna“ gyventi? (Ten pat, 1986, p. 99).

Užventis,
1897, gruodžio 2

Apie save mažai tegaliu: sėdžiu kaip visados, mokau Vincuką penkias adynas ant dienos, skaitau, gaspadoraunu <…> Laikas praeina labai greit, bet taip „jednostainie“, jog vienos dienos nuo kitos neišrinksi. Tėvas sirgo ilgai, dabar jau šmotą geriaus, bet neišeina niekur. Važiuoju kožną subatą į banką už jį. Mama, Zosė ir Vincukas sveiki, apie mane nėra ką besakyti (Ten pat, 1986, p. 106).

Pirmasis Šatrijos Raganos apsakymas „Auksinė valandėlė“, vėliau pervadintas „Idilija“, sulaukęs neigiamos P. Višinskio nuomonės, numušė ūpą jaunajai rašytojai, tačiau 1896 metų rudenį „Varpe“ ir „Ūkininke“ išspausdinti apsakymai „Margi paveikslėliai“ išsaugojo lietuvių literatūrai anuo metu tokią reikalingą beletristę. Nuo pirmos publikacijos Šatrijos Ragana literatūrinį darbą suvokė kaip savo pareigą visuomenei ir šioje srityje darbavosi nuosekliai:
1896 m. – apsakymas „Margi paveikslėliai“; 1898 m. – apsakymas „Pirmas pabučiavimas“, impresija „Dėl ko tavęs čia nėra?”; 1900 m. – impresija „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai”; 1903 m. – apysaka „Viktutė“, apsakymas „Rudens dieną“; 1904 m. – apsakymai „Iš daktaro pasakojimų“, memuarinė apybraiža „Atsiminimai apie broliuką Steponą“ (išspausdintas 1939 m.); 1905 m. – „Lietuvos senovės septyni paveikslai“; 1906 m. – apsakymai „Sulaukė“, „Pertraukta idilija“, „Vaikai“, didaktinė apysaka „Vincas Stonis“, komedija vaikams „Nepasisekė Marytei“, „Bičių knygelė“; 1907 m. – apsakymas „Dėl tėvynės“, knygelė „Istorijos pasakos“; 1908 m. – apsakymai „Adomienė“, „Į šviesą“; 1910 m. – straipsnis „Mintys apie dailę“; 1914 m. – apybraiža „Ant Uetlibergo“; 1920 m. – simbolistinė drama „Pančiai“; 1922 m. – apysaka „Sename dvare“ (išleista 1928 m.); 1924 m. – apsakymas „Irkos tragedija“; 1925 m. – apsakymas „Mėlynoji mergelė“; 1928 m. – pedagoginės publicistikos knygos „Motina auklėtoja“, „Rimties valandėlė: Jaunoms mergelėms“. Vertingiausi Šatrijos Raganos kūriniai – „Viktutė“ ir „Sename dvare“. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimai, kuriuose aprašytas Užventis, jos gyvenime užėmęs itin svarbią vietą.

Pasak dr.Brigitos Speičytės – poeto L. Lenkausko archyve rastas pirmasis „Viktutės“ rankraštis, datuojamas 1901 m. gegužės mėnesiu, rankraštyje šis kūrinys vadinasi „Ant Ventos vilnių“. Apysaką „Viktutė“ Šatrijos Ragana parašė praėjus keliems metams po tėvo mirties, kai šeima jau buvo palikusi Užventį. Šiame kūrinyje iš Ventos aprašymų atpažįstame Užventį, nors veiksmo vieta niekur ir nėra pavadinta tikruoju vardu:

Gražios dabar naktys: šviesios, tylios, ramios. Tamsiame danguje žiba apskritas mėnuo, auksinės žvaigždės blizga mirksėdamos, o žemai viskas balta ir balta… Sodo medžiai miega, apdengti sniego pūkais, toliau matyti užšalusi Ventos vaga, panaši į platų vieškelį, – dar toliau – susikūprinusių trobelių būrys… Toks visur ramumas, tokia tyla…<…> Kaip man visa tai brangu! Kaip lengvai kvėpuoja krūtinė tokiomis naktimis, turėdama prieš save tą mylimą Ventą, tas senas surūkusias trobeles…
Venta jau numetė ledus, bėga ūždama ir griaudama tiltus. Kartais, turėdama laiko, einu pas malūną, ir, atsistojusi ant tilto, žiūriu, kaip vanduo puola žemyn. Žiūriu, žiūriu, atsitraukti negalėdama, taip gražiai atrodo…<…> Ramiai ramiai liūliavo Venta… jos sidabrinėse bangose didelis mėnuo lingavo savo veidą, tiesdamas mums po kojų platų vieškelį, auksu grįstą. Tyliai, iš lengvo nerdami irklus tame aukse, vis arčiau plaukėm prie to dainos burtininko. Tyla, nieko netrukdoma, didi tyla… Tos dainos klauso seni gluosniai ir, žemai pasilenkę, susigraudinę bučiuoja savo tamsiomis šakomis sidabrinį Ventos veidą, ir kelmai, juodas galvas tarp bangų iškėlę, ir žvaigždės, mirgančios upės gelmėse…<…> Koks gražus šis pasaulis ir kaip aš jį myliu! Žiūriu čia į snaudžiančius upės vandenis, apipintus tamsių gluosnių vainiku, čia į žvaigždes, žibančias viršum mūsų ir po mumis, čia į jį, į tą mano iš viso pasaulio išrinktąjį… Sutinku jo akis, žiūrinčias į mane – ir jaučiu tiek noro ir jėgų dirbti, naudingai gyventi…

Apysaką „Sename dvare“ Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana sukūrė gyvendama Židikuose, po motinos mirties. Lietuvių literatūroje Užvenčio dvaras yra laikomas namų archetipu. Apie senąjį Užvenčio dvaro rūmą, sodą, tvenkinį skaitome:

Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas. Ne aukštas, bet ilgas ir platus, su dideliu prieangiu, ant baltų stiebų rymančiu, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo prieglobstin priėmėjas. Prieš jį didelis miegūstas tvenkinys paslaptingomis gelmėmis, vakarais mėnesio ir žvaigždžių auksinamas, ir įsigiedojęs, įsikvepėjęs, įsisvajojęs sodnas. <…>Pilku rūku apsiaustas šiandien visas pasaulis, ir mane visą apsiautė rudens nuotaika. Klevų alėja nutiesta mirusių lapų auksiniu kilimu, o ant jo šen ir ten raudonuoja purpuriniai taškai, lyg kraujo lašai, išvarvėję iš sužeistos širdies. Ilgesys skverbiasi į visus sielos užkampius. Ilgu viso ko: saulėtų vasaros dienų, jau nuskendusių amžinybėje, ir tų mirusių lapų, ir nužydėjusių gėlių, ir debesėlių, nuplaukusių į nežinomą tolį, ir išlėkusių į dausas paukščių…<…>Yra sodne mažas pussalėlis, į tvenkinį įsikišęs, spirėjų žydinčių krūmų uždengtas, visas gėlėmis apibertas. Ant jo kranto auga gluosnis, kurio stuobrys, matyti, kitąsyk nukirstas, išleido tris naujus stuobrelius ir sudarė tarsi fotelį, kuriame labai patogiai galima sėdėti atsilošus. Kanakados radova tą kampelį su mamate. Mamatė išpjovė ant vieno stuobrelio mano raidę ir tarė: – Dabar čia bus tavo fotelis, Irusia. O kai čia sėdėsi, atmink mamatę, ir vien geros ir gražios mintys teateinie į tavo galvelę.

Kaip rašė profesorė Viktorija Daujotytė, Užvenčio erdvėje praėjo jos vienas dešimtmetis, pats intensyviausias žmogaus brendimo laikas, tarp vaikystės ir jaunystės. Per tą dešimtmetį iš esmės susiformavo visa, ką Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana brangino savo gyvenime: erdvė, į kurią sugrįždavo mintimis, regėjimais, išgyvenimais iš visur, kur tik ji buvo vėliau (Daujotytė 1997).

Užventis – Užvenčio šalelė – svarbiausi Marijos namai. Namų vaizdinys iš ten, iš seno dvaro, iš ūksmingų liepų alėjų, Ventos, malūno. Ten Želvių girelė, paslaptingas Martyno kryžius, medinė bažnyčia, seni kapinynai. Ten jausmų pakilimas, pirmas kūrybos džiaugsmas: „Ein man žodis po žodžio kaip iš natų“. Dažnai ir rašydavo alėjoje prie stalo, kur šiltomis dienomis gerdavo arbatą (Daujotytė 1997, p. 19).
Pečkauskams nuomojant Užvenčio dvarą, priklausiusį kunigaikščiui A. Druckiui-Lubeckiui, buvo planuojama jį parduoti. Tačiau kol jame gyveno rašytojos šeima, dvaro taip niekas ir nenupirko. Vis dėlto Marija jautriai reagavo vien į žinią apie ketinimus parduoti Užvenčio dvarą – iš laiško P. Višinskiui 1895 m. spalio 3-7 d.: Oi, broleli, liūdną naujyną turiu tau pasakyti. Užventė parduota! <…> Labai gal būti, kad ir mes jau nebegyvensma daugiau… vo gailu, o Jėzau, kaip gailu Užvenčios šalelės! <…> ei tikrai nebebūsma čia, tai ant kalėdų turėsi kaip norents mus aplankyti, parvažiuoti paskutinį kartą į Užvenčios dvarą.
Po Užvenčio šalelės Marija – Šatrijos Ragana daugiau niekur nebebuvo namuose. Tik dirbo –Vilniuje, Marijampolėje, tik glaudėsi – Židikuose (Ten pat, 1997, p. 19).