Povilo Višinskio memorialinis namas-muziejus

„Daug kartų stengiausi atspėti, kur yra to dvasios galiūno jėgos paslaptis. Jei būtų liepęs kam šokti į ugnį, turbūt būtų paklausęs. Jis, rodos, nejuto savęs kaip atskiro asmens, bet buvo tik tautos sielos dalelė ir jos vardu veikė. Jis dirbo dėl idėjos, bet ne ambicijos skatinamas. Turbūt dėlto žmonės taip noriai ir lengvai pripažindavo jo moralę viršenybe.“ V. Putvinskis.

„Kilk ir kelk!” – taip šio šimtmečio pradžioje žadino iš istorinio snaudulio gimtąjį kraštą didis tautinio atgimimo šauklys, tiesos ir laisvės idealų skiepytojas P.Višinskis. Begaliniu tikėjimu savo idėjomis, pasišventimu ir drąsa jis dirbo tautos gerovei, švietė ir lavino visuomenę, ugdė jos tautinę savimonę. Trisdešimt vieneri gyvenimo metai – tai, rodos, tik pirmieji žingsniai į brandą, kada žmogus tikrai pradeda suprasti, kas jam svarbu, ko jis siekia. Deja, P. Višinskiui Lemtis tik tiek atseikėjo gyvenimo laiko. Lyg nujausdamas gyvenimo trapumą, būties laikinumą, jis buvo visur, kur tik galėjo suspėti, organizavo visokeriopą veiklą, gelbėjo patarimais, guodė savo rūpestingumu. Daug, labai daug per savo trumpą gyvenimą padarė Povilas Višinskis. Savo darbais jis nusipelnė didelės pagarbos. Į jį šiandien visi žvelgiame kaip į kilnių darbų pavyzdį, kaip į vieną svarbiausių tautinio sąjūdžio vadovų.

Povilas Višinskis (1875-06-28 Ušnėnų kaime, Kelmės r. – 1906-04-23 Berlyne, palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje) – visuomenės ir kultūros veikėjas, literatūros kritikas, publicistas, aktyvus tautinio judėjimo dalyvis. 1886–1894 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Ją baigęs įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Gamtos fakultetą. Parašė konkursinį darbą „ Antropologinė žemaičių charakteristika“. Aktyviai dalyvavo Lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiavo „Varpe“, „Ūkininke“, į literatūrinę veiklą įtraukė Žemaitę, Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą, Jovarą. Aktyvus tautinio išsivadavimo judėjimo veikėjas, rūpinosi knygnešyste, literatūros platinimu, kovojo prieš lietuviškos spaudos draudimą. 1899 m. dalyvavo Palangoje pastatant spektaklį „Amerika pirtyje“. 1905 m. įsteigė knygų leidimo bendrovę „Šviesa“. Parengė 3 elementorius. Buvo vienas iš Lietuvių demokratų partijos įkūrėjų ir ideologų. Parašė politinių brošiūrų, straipsnių, apsakymų, vaizdelių.


Genealoginis medis

Genealoginį medį sudarė Irena Rudzinskienė, duomenis rinko Irena Aušrelė Višinskaitė-Čepienė. Tai tik P. Višinskio tėvų genealoginio medžio šaka. Povilo Višinskio genealoginio sudaryti jau negalima, nes mirus vienturtės dukters Marijonos Paulinos atžalai Marytei Zubrytei (1938–1943), šeimos neliko.



Šiaulių gimnazijoje

Dešimties metų Povilas įstojo į parengiamąją Šiaulių berniukų gimnazijos klasę. Po 1863 m. sukilimo uždarius Telšių, Panevėžio, Kėdainių gimnazijas, Šiaulių gimnazija buvo švietimo židinys visame Vakarų Lietuvos krašte. Nors tuo metu tai buvo carinės Rusijos mokymo įstaiga, vykdanti visą privalomą rusinimo politiką (mokiniams leista kalbėti tik rusų kalba, per valstybines šventes mokiniai versti eiti į cerkvę), tačiau čia slapta veikė mokinių savišvietos grupelė, turėjusi savo biblioteką, skatinusi gilintis į aktualius visuomeninius klausimus.

Gimnazijoj vienoj klasėj su P. Višinskiu mokėsi Vincas Kalnietis. Jiedu vienam suole sėdėjo, kartu knygomis dalijosi.


Žlugo visos tėvų viltys

Citatos iš A. Sprindžio knygos „Povilas Višinskis“: „Jei taip Poviliukas taptų kunigu! Ir ūkio nereiks dalyti ir tėvams padės…“ – puoselėjo slaptas mintis Adomas [P. Višinskio tėvas]. Motina taip pat tikėjosi kunigėlio. Žlugo visos tėvų viltys… Žymantienė atsimena, kaip tada „atvira kova su tėvais iškilo. Povilas atsisakė nuo seminarijos, tėvas atsisakė nuo kurios nors pašalpos“.


Į Sankt Peterburgą

Pabaigę Šiaulių gimnaziją abu Povilas su V. Kalniečiu pasiryžo tęsti mokslus Peterburge. Abu susitarė stoti į Sankt Peterburgo imperatoriškąjį universitetą: V. Kalnietis – teisės, o P. Višinskis studijuoti gamtos-geografijos mokslų. P. Višinskis kaip gabus mokinys nuo mokesčio už mokslą buvo atleistas, pragyvenimui užsidirbdavo privačiomis pamokomis, gyveno vargingai ir tai atsiliepė sveikatai.


Lietuvių rašytojų talentų ugdytojas

Višinskis pasižymėjo kaip įžvalgus talentų ugdytojas. Dar gimnazistas „atrado“ Žemaitę, į didžiąją kūrybą išvedė Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą, P. Vaičaitį, Jovarą, turėjo įtakos J. Biliūnui, G. Petkevičaitei-Bitei. Mūsų kultūros istorijoje nerasime kitos tokios asmenybės, kuri tiek daug jėgų skirtų kitų rašytojų kūrybai. Kiekvieno kūrėjo, su kuriuo jis bendravo, sieloje sugebėdavo rasti tą aukso grūdą, kuris duodavo puikių literatūrinių vaisių.

Pirmiausia – puiki gimnazisto intuicija, kad 30 metų už jį vyresnė kaimynė, paprasta sodietė turi didelį talentą. Taip gimė Žemaitė. Be Višinskio vargu ar Žemaitei būtų pavykę išeiti į literatūros lankas. Jis išjudino Žemaitę plačiau pasidairyti po literatūrinį pasaulį, pamirštant šeimos ir ūkio rūpesčius.

Anksti užsimezgusi jaunutės Marijos Pečkauskaitės ir Šiaulių gimnazisto draugystė Užvenčio dvare greit peraugo į gilesnį jausmą. Tai prasminga, graži, vėliau išblėsusi pirmoji meilė, bet išlikusi kilnia draugyste iki Povilo mirties. Ta draugystė paskatino Mariją parašyti pirmuosius literatūrinius vaizdelius. Jau ten jaunuolis įžiūrėjo jos sugebėjimus ir ragino nepadėti plunksnos. Net pašlijus jų intymesnei draugystei Šatrijos Ragana nenustojo kreiptis patarimų ir kritikos.

P. Višinskis, apsilankęs Lazdynų Pelėdos tėviškėje Paragiuose prikalbino rašyti dar vieną Žemaitijos moterį. Jaunai rašytojai Sofijai darė stiprios demokratinės įtakos, daug padėjo, taisydamas redaguodamas jos apsakymus, rūpindamasis jų išspausdinimu. Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo rašytojos seserys Ivanauskaitės Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė. 1898–1908 m. Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu išspausdinti kūriniai beveik visi parašyti Sofijos. Nuo 1908 m. ji, laisvai išvertusi į lietuvių kalbą, šiuo slapyvardžiu skelbė ir sesers Marijos kūrinius, parašytus lenkų kalba.

Ne kartą P. Višinskis lankėsi Joniškėlyje, aptarinėjo Žemaitės ir G. Petkevičaitės kūrinius. Suvokdamos lietuviško liaudies teatro poreikius, P. Višinskio paragintos, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su Žemaite ėmė kartu rašyti dramos kūrinius, pasirašė slapyvardžiu Dvi moteri. Jų komedija „Velnias spąstuose“ tapo viena iš dažniausiai Lietuvoje statytų pjesių.

Višinskis „surado“ J. Krikščiūną-Jovarą ir įtraukė į kūrybinį darbą, ugdė jo literatūrinius gabumus.

P. Višinskis straipsniuose propagavo realizmo estetiką, skatino vaizduoti tikrovę, siekti psichologizmo, meninės įtaigos. Pasiaukojantis P. Višinskio triūsas redaguojant rankraščius, recenzuojant, sudarant kūrybinę atmosferą padėjo suklestėti tikroviškai lietuvių prozai, įsitvirtinti realizmo krypčiai.


Liaudies švietėjas, pedagogas

P. Višinskis buvo iš tų pilkasermėgių inteligentų, kuriuos su liaudimi siejo gilūs dvasiniai saitai. Mokslas, išsilavinimas P. Višinskiui rodėsi lemiami veiksniai visuomenės vystymesi: darbo žmonės, jo žodžiais tariant, „mažiausiai šviesos gaudami, ilgai, labai ilgai kenčia, nes nesupranta savo padėjimo, savo galybės“. P. Višinskis žadina lietuvių inteligentus tautinei veiklai ir smerkia pasyvumą, užsidarymą savo kiaute: „Tauta tik tada nepražus, kada jos sūnūs, įgiję aukščiausius mokslus, pilna sauja žarstys įgytas žinias po Lietuvą…“ Nacionalinės priespaudos ir spaudos draudimo metais praktiški liaudies švietimo reikalai (mokymas gimtąja kalba, draudžiamos spaudos parūpinimas, tautinio susipratimo aktyvinimas ir pan.) rodėsi itin reikšmingi. Tai buvo tautos išlikimo garantas, išsivadavimo iš carizmo jungo prielaida.

Višinskis anksti tapo lietuviškos spaudos platintoju, lietuvių kalbos mokytoju. Gimnazistas, studentas, mokantis kitus ir skleidžiantis šviesą, – tai naujo tipo daraktorius. Privačiomis pamokomis jis užsidirba pragyvenimui, bet kartu stengiasi grąžinti inteligento skolą gimtinei – yra žinoma, kad išmokė skaityti ir rašyti savo kaimo vaikus bei suaugusius.

Reikšmingiausias momentas P. Višinskio pedagoginėje veikloje – elementorių rengimas. Intensyviai ieškota, kuo pakeisti „graždanka“ (graždanka istor. kirilicos atmaina – rusiški rašmenys, kuriais spaudos draudimo laikais caro valdžia norėjo pakeisti lietuvių lotyniškus rašmenis) leidžiamus elementorius. Po spaudos draudimo panaikinimo, 1905 m., išleidžiami bent keli įvairių autorių elementoriai, tarp jų ir P. Višinskio „Elementorius arba skaitymo ir rašymo mokslas“. Patraukia dėmesį švietėjiškas šūkis viršelyje „Šviesa ir mokslas – tai mūsų galybė“ ir „Tėvams ir mokytojams patarimai“. P. Višinskio elementorius buvo žymiai geresnis už visus kitus 1905 m. išėjusius elementorius ir buvo naudojamas mokyklose iki pirmojo pasaulinio karo.


Švietėjiška leidybinė veikla

P. Višinskio švietėjiška leidybinė veikla – draudžiamų laikraščių redagavimo ir platinimo, o vėliau vadovavimo „Šviesos“ bendrovei, užsimojusiai leisti pigias knygeles liaudžiai, kartu ir jo paties parašytas brošiūras apie žmogaus teises, valstybės valdymą, konstituciją ir pan.: „Žmogaus tiesos“, „Visuotinas, lygus, slaptas ir betarpiškas balsavimas“, „Kas yra konstitucija?“, „Vaina arba karė“.

Unikalus literatūros istorijoje P. Višinskio darbas su lietuvių rašytojais iš esmės buvo taip pat švietėjo darbas, tarsi vadovavimas savotiškiems literatūros kursams: aiškino, mokė, stengėsi, kad suprastų, dosniai dalijo savo žinias ir laiką.


V. Putvinskio dvare Šilo Pavėžupyje

Nuo pat pirmo susitikimo didžiulį įspūdį Vladui Putvinskiui padarė P. Višinskis. 1900 m. jis apsigyveno Kurtuvėnuose, vos 10 kilometrų nuo V. Putvinskio Šilo Pavėžupio dvaro, ir mokė grafo Pliaterio vaikus. Kas šeštadienį Povilas atvažiuodavo pas Putvinskius, o grįždavo pirmadienį – tiesiai į pamokas.

Kas mėnesį Višinskis čia susikviesdavo mokytus inteligentus, vadovavo pirmiesiems lietuvių rašytojų suvažiavimams Šilo Pavėžupyje. Tai buvo tikra literatų mokykla. Kiekvieno atvykusio pareiga buvo turėti kokį nors straipsnelį, jei ne savo, tai kito atvežtą. Šiuos literatūrinius kūrinėlius vadino „pasais“. Rašyti buvo raginami visi, net ir neturintys didesnių gabumų. Žinoma, pagrindinis vertintojas buvo P. Višinskis.

Mirus V. Kudirkai, P. Višinskis perėmė „Varpo“ redagavimą.

„Varpą“ Šilo Pavėžupyje P. Višinskis (kartu su redakcine komisija) redagavo iki mirties, o „Ūkininką“ – iki 1905 metų (vėliau Vilniuje vietoje Tilžėje leisto „Ūkininko“, įsteigė „Lietuvos ūkininką“).

Nuošaliame Šilo Pavėžupio dvare P. Višinskis peržiūrėdavo atsiųstus straipsnius, juos taisydavo, perrašinėdavo ir siųsdavo į Tilžę Mortai Zauniūtei. Šilo Pavėžupyje kurį laiką buvo slapstomas ir „Varpo“ archyvas.


Vienas iš Lietuvių (vėliau Lietuvos) demokratų partijos steigėjų ir ideologų

P. Višinskio pirmtakai ir bendražygiai varpininkai su V. Kudirka priešakyje Lietuvos nepriklausomybės idėją buvo įsisąmoninę kaip romantinį polėkį, kaip savo veiklos kelrodę žvaigždę, konkretesni šios politinės veiklos apmatai dar nebuvo suformuluoti. Po V. Kudirkos mirties (1899 m.) neabejotinu varpininkų lyderiu tapo P. Višinskis, 1901–1906 m. suformulavęs nuoseklią politinės veiklos programą. Višinskis buvo vienas iš Lietuvių demokratų partijos įkūrėjų ir ideologų. Šios partijos pagrindu tapo 1901 m. „Varpe“ išspausdinta P. Višinskio „Credo. Kilk ir kelk!” buvo pažymėta: „Mūsų idealas: laisva, neprigulminga Lietuva, nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų, pamynusi po kojų tamsybes, išvien su kitomis liuosomis tautomis rūpinasi apie pagerinimą savo ekonomiškojo būvio ir žengia pirmyn…”

1902 m. jis aktyviai dalyvavo organizuodamas varpininkus į Lietuvių demokratų partiją, kurios suvažiavimas įvyko Dabikinėje spalio 17 d.


Režisierius ir aktorius

Palangoje slapta lietuviška veikla ne taip uoliai buvo sekama. Jos, kaip priklausančios kitai (Kuršo) gubernijai, nelietė Vilniaus generalgubernatoriaus potvarkiai. Todėl P. Višinskis su bendražygiais nusprendė Palangoje surengti spektaklį lietuvių kalba. 1899 m. rugpjūčio 20 dieną, Keturakio komedija „Amerika pirtyje” lietuviškai suvaidinta Palangoje, prie jūros, grafo Tiškevičiaus prekių sandėlyje. Tai buvo didelis įvykis lietuviškos spaudos draudimo laikais. Tuo metu buvo uždrausta bet kokia kultūrinė veikla. Spektaklio režisierius buvo P. Višinskis (Jis buvo ir pagrindinio vaidmens – siuvėjo Bekampio atlikėjas), o organizatoriai ir aktoriai – knygnešiai, studentai, gimnazistai. Vaidinimas daugelį „prikėlė iš tautinio miego“. Įspūdžiai po spektaklio sklido iš lūpų į lūpas. Lietuvių širdyse užsiliepsnojo patriotinė ugnis. Tuo spektakliu grupelė žmonių pareiškė pasauliui, kad mes esame, turime savo kalbą ir žemę.


Gimtojo krašto tyrinėtojas

Studijuodamas Petrapilio universitete P. Višinskis parašė darbą „Antropologinė žemaičių charakteristika“ (P. Višinskiui buvo siūloma ruoštis profesūrai, bet jis tokiu viliojančiu pasiūlymu nesusižavėjo, nes nebūtų galėjęs dirbti Lietuvoje). 1896 m. vasarą jis apvažiavo gerą dalį Žemaitijos. Jis keliavo po regioną, fotografavo žemaičius, darė apskaičiavimus. Pasirinkdamas darbo temą P. Višinskis turėjo tikslą atskleisti savo kraštiečių turtingą ir savitą tradicinę kultūrą ir tuo atkreipti mokslo žmonių dėmesį į lietuvių tautą. Aprašydamas lietuvių tautos garbingą praeitį, kalbos savitumą, žemaičių kovas dėl nepriklausomybės, pabrėždamas jų charakteriui būdingą vertės suvokimą, parodydamas jų kultūros savybes, autorius tartum sakė: lietuviai turi teisę siekti savo tautos pripažinimo, rašto, tikėjimo laisvės. Tokia idėja atitiko tuo metu kylančio nacionalinio judėjimo Lietuvoje siekius. Nors šis darbas nebuvo pilnai užbaigtas, bet ši P. Višinskio studija etnografinių tyrinėjimų istoriografijoje laikoma pagrindiniu 19 a. pabaigos lietuvio parašytu etnografiniu darbu.

Yra išlikusi dalis P. Višinskio darytų fotografijų. Didžioji dalis šių fotografijų – 34 nuotraukos – saugojamos Vilniaus universiteto rankraštyne, po vieną M. Mažvydo bibliotekoje bei Šiaulių „Aušros“ muziejuje.


2

Povilo Višinskio memorialinis namas - muziejus

Teigiamas balas - 40%

1 / 10

Kokio vardo literatūrinė premija, už geriausią apsakymą kaimo tema, buvo įsteigta 1965 m.?

2 / 10

Kurioje gimnazijoje mokėsi P. Višinskis?

3 / 10

Kokius mokslus studijavo P. Višinskis?

4 / 10

Kokius nelegalius žurnalus redagavo P. Višinskis?

5 / 10

Kokios partijos vienas įkūrėjų ir ideologų buvo P. Višinskis?

6 / 10

Koks P. Višinskio indėlis 1899 m. Palangoje vykusiame spektaklyje „Amerika pirtyje“?

7 / 10

Kokios moterys pasirašinėjo slapyvardžiu Dvi moteri?

8 / 10

Kokiame dvare „veikė“ P. Višinskio įsteigta literatų mokykla?

9 / 10

Kur palaidotas P. Višinskis?

10 / 10

Kiek metų gyveno P. Višinskis?

Jūsų rezultatas yra