Kelmės dvaras – istorijos ir architektūros paminklas
Kelmės dvaro teritorija pradėjo formuotis XV a., tada Kelmė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. Žinoma, kad šią valdą Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras 1451 ar 1466 m. perdavė Žemaičių seniūnui Mykolui Kontautui. Nuo to laiko savininkai keitėsi vienas po kito, kol Kelmė perėjo į Solomereckių rankas. Iš Bogdano Solomereckio 1591 m. dvarą su jam priklausančiais kaimais ir miesteliu, su 54 miestiečių namais, nupirko lenkų kilmės Jonas Gruževskis (1540–1609), iš Mazovijos (Lenkijos) atsikėlęs bajoras. Nuo to laiko pusketvirto šimtmečio – nuo 1591 iki 1940 m. – dvaras buvo valdomas vienos giminės – Gruževskių, ir tai buvo pagrindinė jų šeimos rezidencija. Gruževskių šeimoje buvo žymių žmonių, aktyviai dalyvavusių šalies kultūriniame, politiniame gyvenime.
Gruževskių giminės Kelmės šaka
Naujieji Kelmės savininkai – Jonas Gruževskis su žmona Sofija Radziminska – ne tik ėmėsi tvarkyti dvarą, bet taip pat rūpinosi dvasiniu savo valdų žmonių gyvenimu bei švietimu: bažnyčioje įkurdino kalvinistų kunigą, įkūrė mokyklą. Jonas Gruževskis iki mirties liko uolus kalvinistas, jo pėdomis vėliau ėjo vaikai ir anūkai, globoję ne tik Kelmės, bet ir Šiluvos kalvinistų bendruomenes.
1609 m. mirus Jonui Gruževskiui, dvarą paveldėjo jo sūnus Jurgis (1591–1651), 1618 m. vedęs Marianą Podbereską (1602–1673). Ši Gruževskių šeima savo valdose inicijavo mūro statybą: jų sumanymu buvo pastatytas mūrinis (vietoje medinio) vartų pastatas (tebestovintis ir šiandien) ir Kelmėje pastatė mūrinę kalvinistų bažnyčią. Gruževskiai buvo vieni pagrindinių religinių konfliktų dramos veikėjų.
Po Marianos Gruževskienės mirties 1673 m. dvarą paveldėjęs jos sūnus Jonas (m. 1689) su žmona Teodora Oginskyte (m. 1708) čia nuolat negyveno, atvykdavo tik retkarčiais. 1701 m. į Kelmę įsiveržusi švedų kariuomenė siaubė ūkinius pastatus. Apie 1707–1711 m. miestelį ir dvarą labiau nusiaubė maro epidemija.
Dar didesnių nuostolių negu karai valdoms atnešė mirusio vyro Jokūbo (Teodoros Gruževskienės sūnaus) našlės Anos Patockos (mirė po 1726 m.) „lengvabūdiškas šeimininkavimas“.
Tuo tarpu valdant dvarą Anos ir Jokūbo sūnui Marcijonui (1700–1775, baigusiam mokslus Karaliaučiuje ir Berlyne ir užsitarnavusiam kapitono laipsnį) su žmona Joana Gintautaite-Dzievaltauskaite vyko intensyvus ūkio pakilimas.
Po Marcijono Gruževskio mirties, Kelmės valda atiteko jo sūnums, Vilniaus tribunolo deputatams Jurgiui (1753–1807), generolui adjutantui ir majorui Jokūbui Ernestui (1755–1829). Nevedęs ir bevaikis Jurgis apie 1780 m. pradėjo mūrinių rūmų statybas.
Po Jokūbo Gruževskio mirties 1829 m. dvaras perėjo vyriausiajam iš sūnų – Juliui (1808–1865). Jis išgarsėjo kaip vienas iš 1831 m. sukilimo rengėjų, o Kelmę išgarsino kaip šio sukilimo pradžios Lietuvoje vietą. Tačiau Juliui Gruževskiui už dalyvavimą sukilime buvo iškelta byla, todėl 1831 m. liepos mėnesį teko pasitraukti į Vakarus – pradžioje apsistojo Prancūzijoje, o vėliau apsigyveno Ženevoje. Kelmės dvarui buvo uždėtas sekvestras ir grėsė konfiskacija.
Jaunėliui Jonui Gruževskiui, matyt su seserų pagalba (Liudvika Gruževskytė 1827 m. ištekėjo už caro kariuomenės paručiko grafo Nikolajaus Saltykovo, Darata – už kariškio Bazilijaus Chrystianovičiaus) po ilgų bylinėjimųsi pavyko išsaugoti dvarą minimaliais nuostoliais – 1846 m. į valstybės iždą buvo perduota ¼ (t.y. Juliui Gruževskiui priklausiusi) viso Kelmės dvaro nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei žemių dalis. Kelmės dvare Jonas Gruževskis šeimininkavo net 61-rius metus.
Po jo mirties 1892 m. valdą perėmė jo sūnus Bronislavas (1846–1915), gana vėlai vedęs savo giminaitę Gabrielę Przeciszewską (apie 1860–1942). Buvo daromas rimtas pastatų remontas, vyko visos sodybos teritorijos atnaujinimas. 1892 m. B. Gruževskis užsakė rūmų perstatymo projektą pas vokiečių kilmės architektą Franciską Lehmanną. 1898 m. kraštovaizdžio architektui Jozefui Pavlovičiui buvo užsakyta parengti gamtinės aplinkos sutvarkymo projektą.
1915 m. mirus Bronislavui Gruževskiui, Kelmės dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas (1895–1939).Tačiau jis Kelmėje ilgai neužsibuvo: 1919 m. įstojo į Lenkijos armiją ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus prarado teisę į nekilnojamąjį turtą, tad Kelmės dvarą tarpukariu valdė jo seserys Adolfina (1891–1941/1942) ir Sofija (1892–1988), čia gyvenusios kartu su motina Gabriele. Dvaras neabejotinai sumenko 1919 m. pradėjus Žemės reformą. Daugelį paskutiniųjų Kelmės dvaro šeimininkų ištiko tragiška lemtis (išskyrus Zofiją): Jonas 1939 m. žuvo prie Varšuvos, 1941 m. Adolfina ir Gabrielė buvo ištremtos į Komiją (jos abi čia mirė), Zofija – į Kazachstaną, kuriai per Indiją pavyko pasitraukti į Vakarus. Ji dar ištekėjo už Stanislovo Romerio ir apsigyveno Londone. Taip baigėsi Gruževskių giminės Kelmės šakos istorija šiame dvare.
Dvaro pakilimas
XVII a. antrojoje pusėje Gruževskiai Žemaitijoje valdė 803 dūmus (dūmas – valstiečio ūkis, kaip prievolinis vienetas) ir buvo trečia giminė Žemaitijos kunigaikštystėje. Juos lenkė tik Sapiegos, turėję 2428, ir Radvilos, turėję 1529 dūmus Žemaitijoje. Panašų turtinį potencialą Gruževskiai išlaikė ir XVII a. pabaigoje.
Pagrindinė Gruževskių rezidencija buvo Kelmės dvaras, jungęs ir Kelmės miestelį, vieną judriausių jų valdose prekybos ir miestelėniško gyvenimo centrą. Gruževskiai nuolat turėjo didikų Radvilų protekciją, kuri užtikrino šios šeimos bajorų kilimą užimant kunigaikštystėje aukštas pareigybes, o susigiminiavimas su viena iš galingiausių XVII a. pabaigos LDK giminių – Oginskiais, iškėlė Gruževskius į LDK elitą.
Dvaro nuosmukis
XVIII a. pradžia Kelmei kaip ir visai Žemaitijai buvo sudėtingas laikotarpis – kraštą niokojo karai, suirutės ir epidemijos. Kelmės dvaro ūkis buvo apleistas, pastatai mažai naudojami sunyko. Dvaro savininkai sodyboje nuolatos negyveno, atvažiuodavo čia tik retkarčiais. Dvaras atsigavo tik XVIII a. pabaigoje.
Herbas
Herbas – tai valstybės, miesto, giminės, luomo ir pan. skiriamasis ženklas, vaizduojamas vėliavose, monetose, antspauduose ir kt. Herbai Lietuvoje pasirodė tik XIV a. pabaigoje, po Lietuvos krikšto, kartu su bajorų privilegijomis.
Greičiausiai jau atvykęs į LDK. Jonas Gruževskis (1540–1609) turėjo Liubičių herbą, kurio skyde žydrame fone pavaizduota pasaga su dviem auksiniais riterio kryžiais. Jis buvo suteikiamas karaliaus žinioje esantiems bajorams, ėjusiems karinę tarnybą. Šį herbą naudojo daugiau kaip 900 bajorų giminių Abiejų Tautų respublikoje, Lenkijoje bei Lietuvoje.
Liubičių herbą galima pamatyti Kelmės dvaro pastato viršutinėje fasado dalyje, jis pavaizduotas Gruževskių šeimos kapo antkapinėje plokštėje Kelmės kapinėse. Lenkijoje šį herbą kaip miesto simbolį turi Stara Bialos ir Liapų miestai.
Yra įvairių herbo su pasaga ir kryžiumi variacijų, bet aišku viena, kad tokio herbo savininkas rodė priklausymą bajorų karių, riterių luomui, o tai lemdavo tam tikras elgesio normas ir etiką – ištikimybę, atsidavimą, dosnumą, kilnumą ir drąsą.
Reformatai
Gruževskiai buvo aktyvūs reformacijos šalininkai. 1596 m. Kelmėje įkūrė protestantų parapiją. 1622 m. pastatydino mūrinę bažnyčią. Jurgio Gruževskio (1591–1651) vadovaujama Kelmės evangelikų reformatų bendruomenė tapo viena iš aktyviausių Žemaitijoje. Ją aptarnaujantys dvasininkai rūpinosi ir kitomis bendruomenėmis.
Garsioji Kelmės dvaro biblioteka
XVIII a. antrojoje pusėje, generolo Jurgio Gruževskio, garsėjusio istorinių ir meno vertybių žinovo talentu, laikais vartų antrame aukšte buvusi erdvi salė naudota švietėjiškiems tikslams – čia įrengta senų knygų saugykla (buvę apie 5000 tomų retų knygų), numizmatikos [monetų] rinkiniai, dvaro archyvas. Vertingiausios knygos buvo išvežtos į Peterburgą prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Didelę iš protėvių paveldėtą aukso ir sidabro monetų kolekciją (vertinamą 15 tūkst. rublių) su savimi į užsienį išsivežė Julius Gruževskis, pralaimėjus 1831 m. sukilimui. Itin svarbu tai, kad išliko gana vientisas Kelmės dvaro archyvas, kurį sudaro net keli tūkstančiai bylų, ir tai yra pats didžiausias ir pilniausias iš visų Žemaitijos dvarų dokumentų rinkinys. Jis saugomas Vrublevskių bibliotekoje, Vilniuje.
Rusijos imperijos carai lankėsi Kelmės dvare
Žinoma, kad 1807 m. Kelmės dvare lankėsi Rusijos imperijos caras Aleksandras I (1801–1825). Jis, Tilžėje su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu I pasirašęs taikos sutartį, grįždamas atgal per Kelmę, su savo palydovais apsistojo šiame dvare. Carui ši vieta labai patiko, ir jis dvare viešėjęs net dvi savaites. Kelmėje buvo apsistojęs ir Rusijos caras Nikolajus I (1825–1855) su palyda.
Istorinis Kelmės dvaro vaidmuo 1831 m. sukilime. Julius Gruževskis
Kelmės dvaras žymus tuo, kad čia 1831 m. prasidėjo sukilimas. Tuometinis dvaro savininkas Julius Gruževskis dalyvavo Raseinių apskrities sukilėlių komitete. Komitetas nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną – kovo 26-ąją ir parašė sukilimo aktą. Sukilimas prasidėjo Kelmės dvare anksčiau negu buvo numatyta. Įvykių eigą lėmė aplinkybės: kovo 23-ąją Kelmėje kulkas beliejančius sukilėlius užklupo caro valdininkas, rotmistras Poplonskis. Sukilėlių būrys, vadovaujamas matininko K. Jautoko, 1831 m. kovo 25 d. rytą užėmė Kelmę, išvaikė carinę administraciją, paleido rekrūtus ir, sukvietęs miestelėnus, paskelbė, kad prasidėjo sukilimas.
Kovo 26 d. ryte jungtinės sukilėlių pajėgos staiga užpuolė Raseinius. Puolime nuo Kelmės ir Nemakščių pusės dalyvavo Juliaus Gruževskio vadovaujami sukilėliai. Julius savo lėšomis subūrė Pirmąjį ulonų pulką, kurį sudarė 400 dalgininkų (ištiesintais dalgiais ginkluotų sukilėlių) ir 50 raitelių. Vėliau Julius Gruževskis buvo Raseinių apskrities sukilėlių laikinosios vyriausybės narys. Numalšinus sukilimą, dvarininkas išvyko į Prancūziją, vėliau apsigyveno Šveicarijoje, Ženevoje.
Tolimesnė Kelmės dvaro istorija
1941 m. Kelmės dvaro centrą įsigijo senyvo amžiaus vokiečių kilmės baronas von Harenas. Naujasis šeimininkas Kelmės valdą rado gerokai nuniokotą pirmosios sovietų okupacijos metais: vietos gyventojai išsinešiojo vertingesnius daiktus, 1940 m. iš rūmų į daržinę buvo išgabenta dar likusi Gruževskių nuosavybė, tad pastatas stovėjo beveik tuščias. Išradingai ir energingai Kelmės dvare šeimininkavęs vokiečių baronas turtų čia nesukrovė: 1944 m. karui baigiantis nieko nepasiėmė, tik tai, kas tilpo į lagaminėlį. Vienas didžiausių jo nuopelnų Kelmės dvaro sodybai buvo tai, kad karo laikotarpiu išsaugojo ansamblio pastatus ir pagal galimybes juos prižiūrėjo ir puoselėjo.
Pokario metais dvaro komplekso patalpose 10 metų veikė mokykla, vėliau – paukštininkystės tarybinio ūkio centras, kuris išsaugojo ir dvaro pastate buvusį nedidelį visuomeninį muziejų, 1990 m. davusį pradžią čia įsikūrusiam Kelmės krašto muziejui.
Gruževskių palikimas
Ąžuolinė, apkalta geležiniais apkaustais, padaryta XVIII a. skrynia priklausė Gruževskiams. Joje buvo laikomos brangenybės. 1941 m., kai Gabrielė, Adolfina ir Zofija buvo vežamos į Sibirą, joms nebuvo leista pasiimti šios skrynios. Jos perdavė raštelį siuvėjai Rimkutei. Raštelyje buvo nurodyta kur yra skrynia. Siuvėja ją rado ir naudojosi. Po siuvėjos mirties skrynia atiteko Elžbietai Songailaitei, kuri 1995 m. skrynią padovanojo Kelmės krašto muziejui.
Muzikinę dėžutę, išloštą Kelmėje, labdaringos loterijos metu, Kelmės krašto muziejui padovanojo Felicija Butautaitė
Kelmės krašto muziejus stalinę lempą (jai trūksta gaubto) nupirko iš buvusio Gruževskių dvaro sodininko Vaclovo Buivydo dukters
