ANTANAS ŽMUIDZINAVIČIUS

IŠ SPALVOS GIMĘS GYVENIMAS

„Dailė, visuomeninis darbas, jaunųjų dailininkų ruošimas. Darbas, pilnas jėgos, atsidavimo, džiaugsmo, nusivylimų. Darbas, pilnas pasisekimų, suklupimų. Ėjo jis, tas mano gyvenimo kelias, klampynėmis ir dirvonais, kalnais ir kloniais, ėjo dykumomis ir žydinčiais laukais, ėjo padangėmis ir niūriais urvais, ėjo klaikioje vienumoje ir kilniausiųjų sielų draugystėje.“

A. Žmuidzinavičius

 

Antanas Žmuidzinavičius – iškili Lietuvos valstybės asmenybė. Dailininkas, visuomenininkas, pedagogas, žmogus, gyvenęs radikalių Lietuvos istorijos pasikeitimų laikotarpiu. Pirmosios lietuvių dailės parodos rengėjas, ilgametis Lietuvių dailės draugijos pirmininkas, šaulys, Lietuvos šaulių sąjungos vadovas, skautas, dvasia ir gyvenimu, aistringas keliautojas. Diplomatiškas, charizmatiškas žmogus, pedantiškai tikslus, kruopščiai iki smulkmenų pasižymėdavęs detales, užrašuose fiksavęs įvykius, turėjęs puikų humoro jausmą ir organizacinių gebėjimų, mokėjęs esminius gyvenimo įvykius sutapatinti su laimingu likimo atsitiktinumu. Virtuoziškai valdęs ne tik teptuką, bet ir plunksną.

Parodos leitmotyvu pasirinktas dailininko autobiografinės knygos pavadinimas, kuris tarsi raktas atrakina dailininko savasties ir kūrybos kelio duris. Iš knygos puslapių sklinda gyvas, dienoraštinis pasakojimas, junti kūrėjo dvasią, pasineri į praeities įvykių tėkmes.

Žmuidzinavičius – vienas iš žinomiausių peizažo meistrų. Lietuvos kraštovaizdžio dainius, lietuviškų miškų, dangaus, debesų, upių, ežerų, jūros pakrančių emocionalus tapytojas; nuoširdžiai mylimas žiūrovų. Tačiau negalima pamiršti, kad šis žmogus buvo aktyvus visuomenininkas, kovotojas, vedlys, žmogus, stovėjęs prie valstybingumo formavimosi pamatų, patyręs besikeičiančio laiko (politinių santvarkų) verpetus. Jo bendraminčiai, kolegos, draugai buvo ypatingos asmenybės, tautos inteligentijos žiedas: dailininkas, kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, rašytoja, pedagogė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, dailininkas Petras Rimša, Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, archeologas Tadas Daugirdas, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis, gamtininkas Tadas Ivanauskas, dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Bendrauta su daugeliu to meto politikų, diplomatų, dailininkų, rašytojų, muzikų.

Patriotiškumo, tautinio identiteto apraiškos kūryboje – paveikslai su tautine simbolika, Vyčio vaizdavimas, dalyvavimas komisijose, nustatant tautinės vėliavos spalvas, rengiant projektus besikuriančios valstybės kariuomenės uniformoms, įvairių ministerijų ženklų projektų kūrimas, vadovavimas Meno departamentui, nenutrūkstamas ilgametis darbas su studentais.

Tapyba A. Žmuidzinavičiaus gyvenime užėmė išskirtinę vietą. Nuo pirmųjų studentiškų darbų iki devyniasdešimties metų jubiliejaus buvo sukauptas daugiau kaip dviejų tūkstančių darbų palikimas: tapyba, grafika, akvarelė, piešiniai, etiudai ir eskizai.

Nedidelio formato etiudų tapymas visą gyvenimą buvo vienas iš A. Žmuidzinavičiaus keliavimo įpročių. Kad ir kur atsidurtų, visuomet prie savęs turėjo nedidelį kelioninį etiudininką, o aplinkos vaizdai gimdavo lengvai, tarsi vienu atsikvėpimu, pulsuojantys tikrumu, spalvos ir pasirinkto motyvo organika. Visi darbai su pavadinimais, sukūrimo data būdavo preciziškai įrašomi į garsųjį dailininko paveikslų registrą, pradėtą rašyti 1900 metais.

Meilė gamtai, jautrumas aplinkai nulėmė A. Žmuidzinavičiaus kaip realizmo krypties atstovo kelią. Jo sieloje glūdėjo poreikis įamžinti dvasią jaudinančius aplinkos vaizdus. Ne eksperimentuoti, ieškoti, kovoti naujose užgimstančiose meno srovėse, bet jausti ir žavėtis, būti tikru romantiku, o kartais simbolistu. Gal tai nulėmė atviras dzūkiškas charakteris, o gal pirmojo mokytojo autoritetas. Studijos Varšuvoje žymaus lenkų istorinio žanro dailininko Voiciecho Gersono privačioje dailės studijoje tapo lemtingos. Ir vėliau, po kelerių metų, buvimas menų sostinėje Paryžiuje, ta juslinė prancūziška patirtis vis dėlto nesuformavo galutinio apsisprendimo keisti saviraiškos pobūdį. Kaip pats sakydavo „vagabundo“ charakteris, aistra kelionėms, nepažintiems kraštams ir tapymo alkis buvo tarsi dienoraščio rašymas aliejiniais dažais. Peizaže tas nuotaikos momentas, pagavi impresija liejosi spalvomis, o baltame popieriaus lape romantiniai įvaizdžiai sutinkami poetinėse eilutėse, trumpose apysakose, pasakojimuose, pasakėčiose. Pirmoji knyga „Lietuvos keliais“ išleista 1921 m. JAV. Dvi knygas išleido Lietuvos šaulių sąjunga – eilėraščių knygą „Gyvenimo takais“ (1930) ir prisiminimų knygą „Priešui ir Tėvynei“ (1931). Autobiografinė knyga „Paletė ir gyvenimas“ išleista 1961 metais.

Muziejaus lankytojams pristatomi dailininko kūriniai iš Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus fondų. Tai įvairaus laikotarpio peizažai, siužetinės kompozicijos, subtilūs dailininko marinistiniai darbai, portretai.

 

Parodos kuratorė Jurgita Rimkutė

 

 

KELMĖS KRAŠTAS ANTANO ŽMUIDZINAVIČIAUS GYVENIME IR KŪRYBOJE

Antaną Žmuidzinavičių su Kelmės kraštu siejo Šilo-Pavėžupio dvaras ir Putvinskių šeima. 1909 m. dailininkas vedė Mariją Putvinskaitę – visuomenės veikėjo, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio seserį. Netrukus Antaną Žmuidzinavičių ir Vladą Putvinskį susiejo ne tik giminystė, bet ir bendros tautinio atgimimo, valstybingumo bei pilietinės atsakomybės idėjos.

Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo abu aktyviai įsitraukė į valstybės kūrimą. 1919 m., Vladui Putvinskiui telkiant bendraminčius naujai visuomeninei gynybinei organizacijai – Lietuvos šaulių sąjungai, tarp pirmųjų jos kūrėjų su kitais  to meto Lietuvos inteligentais buvo ir Antanas Žmuidzinavičius. Vladas Putvinskis suformulavo šaulystės idėją kaip pilietinio pasiryžimo ginti valstybę ir ugdyti tautinę savimonę judėjimą. Antanas Žmuidzinavičius šiai veiklai suteikė didelį kultūrinį autoritetą. Būdamas vienas žymiausių Lietuvos dailininkų ir aktyvus tautinio atgimimo veikėjas, jis prisidėjo prie Šaulių sąjungos prestižo stiprinimo bei jos ryšių su inteligentija. Tai buvo ypač svarbu, nes Šaulių sąjunga nuo pat įkūrimo telkė ne tik valstybės gynėjus, bet ir puoselėjo kultūrines bei patriotines vertybes.

Po Vlado Putvinskio mirties 1929 m. Antanas Žmuidzinavičius buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1934 m. Jam taip pat buvo patikėta tęsti svarbiausio organizacijos leidinio „Trimitas“ redagavimą. Šis pasitikėjimas liudija, kad šauliai jį laikė artimiausiu Vlado Putvinskio idėjų ir darbų tęsėju.

Antanas Žmuidzinavičius dažnai viešėdavo Putvinskių dvare Šilo-Pavėžupyje, kur rasdavo įkvėpimo savo kūrybai. Čia gimė ne vienas peizažas ir portretas, vaizduojantis dvaro aplinką, senuosius ąžuolus, tvenkinius ir apylinkių gamtą. Iki šiol žinoma mažiausiai aštuoniolika kūrinių, sukurtų Šilo-Pavėžupyje arba įkvėptų šio krašto. Parodoje pristatomi trys Antano Žmuidzinavičiaus paveikslai, nutapyti Putvinskių dvaruose ir jų apylinkėse. Tai tik nedidelė dalis gausaus kūrybinio palikimo, tačiau šie kūriniai ryškiai liudija dailininko ryšį su Kelmės kraštu – vieta, kuri ilgus metus buvo jo kūrybos įkvėpimo šaltinis ir kurioje gimė ne vienas brandus Lietuvos peizažo tapybos kūrinys.

Todėl Antano Žmuidzinavičiaus darbų paroda Kelmės muziejuje yra svarbi ne tik kaip pažintis su vienu ryškiausių Lietuvos dailės klasikų, bet ir kaip galimybė pamatyti autentiškus kūrinius, gimusius šiame krašte. Paroda aktualizuoja Kelmės kultūros paveldą, Putvinskių šeimos istoriją ir vietos reikšmę Lietuvos dailės bei valstybingumo istorijoje.

 

Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė