Sausio 27 d.  vyks Tarptautinės holokausto aukų atminimo dienos paminėjimas. Muziejininkas Rimantas Serva renginio dalyviams primins tragiškus praeities įvykius. Renginio svečias ŠMKC „Laiptų galerija“ renginių organizatorius, publicistas Ričardas Jakutis pristatys profesorės, Vilniaus dailės akademijos rektorės Ievos Skauronės tapybos darbų parodą. Tai parodos „Nežinau kodėl“, tuo pačiu metu eksponuojamos Šiaulių „Laiptų galerijoje“, dalis.
Renginyje dalyvaus Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos, kurioje jau nuo 2011 metų veikia Tolerancijos ugdymo centras, mokiniai. Paminėti šią dieną kviečiami ir visuomenės atstovai.
Renginio pradžia 12 val.

I. Skauronės tapybos darbų paroda „Nežinau kodėl“ veiks sausio 17 – vasario 3 d.

 

I. Skauronė 2003 m. baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Monumentaliosios dailės katedroje ir vėliau joje dėstė. Nuo 2013 m. vadovavo Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrai, 2019 m. tapo VDA rektore.  Menininkė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, surengusi daugiau kaip 20 individualių tapybos parodų ir dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.

„Anaiptol nesiekdama tiesmukos paralelės, manau, kad nuosekliai besireiškiantis Ievos gebėjimas aprėpti ir bendram darbui organizuoti didžiulį ambicingų menininkų ir studentų būrį, yra savitai vizualizuojamas jos kūriniuose ritmine paveikslų sandara, nepriklausomai nuo to, ką Ieva kūriniais liudija. Ritmas, kaip žinia, nėra visiškai tapatus ornamentui, mechaniškai kartojančiam motyvą. Nors ir pasižymėdamas periodiškumu, Ievos paveikslų erdvėje ritmas yra kupinas spalvinės potėpio trukmės, jo intensyvumo pertrūkių ir variacijų, akcentų kaitos, pripildytas spalvinės potėpių slinkties įvairumo.

Nors menininkei nėra būdinga fovistinė spalvos ekspresija, galinti vienu ypu pergalėti bet kokias griūnančias ar augančias formas, spalvai Ieva yra labai jautri: koloritą ji įdarbina ne tiek betarpiškam savos emocijos perteikimui, kiek bendram kompozicijos subalansavimui. Kita vertus, nors ir nesukurdama gylio iliuzijos, spalva vistik formuoja paveikslus vitalizuojančias erdvines paviršiaus faktūras.

Kiekvienąsyk kūrybos eigoje unikaliai susiklostę vizualiai įkūnyti menininkės ir jos užkalbintos medžiagos dialogai nurodo į universalų nepastovios būties konceptą, kuris ir yra ne kas kitas, kaip santykis, ryšys, kreipinio intencionalumas ir jo pagava. Sykiu reikšdami ir tvarkos griūtį, ir nuolat besiformuojančias naujas tvarkos sistemas, paveikslai žiūrintįjį asocijuoja su karu ir agresija.

Parodos pavadinimas „Nežinau kodėl“, pasak Ievos, kaip tik ir galėtų kelti klausimus apie grėsmingai pasaulyje augančią politinių konfliktų eskalaciją, prisimenant ir Lietuvos žydų tragedijas, kurių fundamentaliosios žmogiškos egzistencijos priežastys Ievai, kaip ir kitiems žmoniškumu tikintiems, yra nežinomos. Nepaisant neslepiamai sunkių paveikslų reikšmių, atsitokėti neleidžiančių didžiulių parodos kompozicijos formatų, kūriniuose kiekviena griūtis, visi bėgantys vertikalias brūkšnių kryptis persekiojantys aklini juodi tvinksniai, kaskart persigrupuoja į naujus tvarkos modelius.

Ekspozicijos darbuose nėra jokio ontologinio nihilizmo – kiekviena jos paveikslų ritmikos žlugtis yra estetiška, vadinasi – tonizuojanti ir teigianti. Friedrichas Nietzche turbūt pasakytų: bedievio pasaulio egzistavimas apskritai gali būti pateisinamas tik kaip estetinis fenomenas. Pridurti menkai ką tegalima. Nebent tai, kad atkerėto bedieviškumo pasaulyje, kalbant apie jo slėgį, fenomenalu likti tokiu estetišku, kaip Ieva.“ (dr. Dalia Karatajienė.)

Parodoje dailininkė gyvena skaudžiais Holokausto išgyvenimais: „Nežinau, kodėl taip greitai bėga laikas, griuvėsiuose švilpauja vėjas, kodėl vienatvė saugo, o žmonės puola į neviltį, kodėl jiems liepė iš eilės greta vienas kito sugulti duobėse Pivonijos miške…“