Virtuali paroda „Kelmės krašto žmonių tremties fotografijos (XX a. 5 – 6 dešimtmetis)“

Kelmės krašto žmonių tremties fotografijos (XX a. 5 – 6 dešimtmetis)

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Pirmieji trėmimai prasidėjo Lietuvai oficialiai netgi dar netapus Sovietų Sąjungos dalimi. Tuojau po 1940 m. birželio okupacijos buvo ištremti Lietuvos partijų vadovai, buvę premjerai, ministrai.
Masiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., šeštadienį 2-3 valandą ryto. Represijas vykdė LTSR ir iš TSRS atvykę represinių struktūrų pareigūnai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, talkino komunistų partijos vietos aktyvas. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pakeldavo gyventojus iš miego, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį. Tada jie surengdavo kratą, ieškodami ginklų, aukso, valiutos, po to pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos, jiems pasakant, kad bus išvežti „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Kelmės krašte vieni iš pirmųjų  tremčiai buvo pasmerkti buvę dvarų savininkai Vlado Pūtvio Putvinkio šeima; jo našlė Emilija Putvinskienė, abu jo sūnūs, Stasys ir Vytautas su žmonomis ir vaikais. Viso 12 asmenų. Kelmės dvaro savininkė Gabrielė Gruževskienė su dukromis Adolfina ir Sofija. Tremtis palietė Tytuvėnų dvaro savininką Eugenijų Romerį ir jo žmoną Sofiją Dembovskytę-Romerienę, išvežti ir kitų dvarų savininkai, tarnautojai, organizacijų, partijų vadovai  bei dvasininkai.
Pokaryje  pagrindinis trėmimo objektas buvo  pasiturintys valstiečiai. Buvo siekta dviejų pagrindinių tikslų: kuo greičiau užbaigti masinę kolektyvizaciją, kuriai, pasak sovietų propagandos, „buožės įnirtingai priešinosi“, bei palikti didžiausio Pabaltijyje partizaninio judėjimo dalyvius be pagrindinių rėmėjų. Tremiamas šeimas veždavo į valsčių centrus, uždarydavo į daržines, o paskui  sunkvežimiais gabendavo  į Trikšlių, Tytuvėnų, Pavenčių geležinkelio stotis, o iš ten jau gyvuliniuose vagonuose į Rusijos platybes. Iš Kelmės krašto buvo represuoti 3471 žmonės. Tremtiniai buvo priverstinai apgyvendinti gyvenimui netinkamose vietovėse, specialiose tremties vietose, vadinamosiose specialiose gyvenvietėse, bendruose barakuose ar žeminėse. Formaliai kartais tremties laikas būdavo nustatytas 10 arba 20 metų, tačiau dažniausiai buvo tremiama visam laikui. Tremtiniai buvo įdarbinti kasyklose, miško kirtimo, medienos, statybos, žvejybos ir kitose įmonėse. Darbo ir gyvenimo sąlygos tremtyje buvo labai sunkios, ypač atšiauriuose kraštuose. Tremtiniai nuolat kentė šaltį, badą, komendantų ir administracijos vadovų patyčias. Dėl blogų gyvenimo sąlygų, epidemijų, bado sirgo ir mirė daug tremtinių, ypač vaikų ir pagyvenusių žmonių. Net ir ištremti į Sibirą, kęsdami šaltį, dirbdami vergiškomis sąlygomis ir gyvendami pusbadžiu, lietuviai visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti savo tapatumą.  Tremtyje būdavo švenčiamos įvairios šventės. Tremties pradžioje šventės būdavo švenčiamos užsidangsčius langus, pasistačius sargybinius. Šioje virtualioje parodoje nuotraukos primena  skaudžius Kelmės krašto tremtinių likimus, išgyvenimus Sibire ir tolimiausiuose Rusijos pakraščiuose. Nuotraukose užfiksuotas atšiaurus Sibiro gamtovaizdis,  gyvenamieji barakai, darbai miškuose, kasyklose ir ūkio laukuose, tremtinių laisvalaikis, šeimų šventės, laidotuvės, kapinės ir kapai. Net ir sunkiomis sąlygomis mūsų žmonės išliko orūs, laikėsi tėvų įskiepytų tradicijų ir svajojo kada nors sugrįžti į gimtinę. Juos palaikė malda, šeimų tarpusavio bendravimas. 1956–1957 m., prasidėjus destalinizacijai, tremtiniams buvo pradėta leisti grįžti į Lietuvą, tačiau ne visiems. Daugelis tremtinių dar ilgai susirašinėjo su įvairiomis TSRS ir LTSR institucijomis, kad jiems leistų grįžti  į Lietuvą.  Apie iš Kelmės rajono represuotus gyventojus galima sužinoti internetiniame puslapyje 

http://www.lietuviaisibire.lt/lt/represuotieji/region:a2VsbcSXcw==/page:70