Kiekvienų metų pradžioje stabtelėjame ir susimąstome apie 1991 metų sausio 13-osios nakties įvykius. Nuo šios nakties, pažymėtos tragiškais įvykiais, dažnai vadinamos kruvinąją naktimi, prabėgo jau 30 metų.  Tada sprendėsi Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos likimas. Ši naktis, kuomet prieš beginklius žmones buvo pasiųsti tankai,  nulėmė mūsų valstybės ateitį. Nepaprasto pasiryžimo, ypatingos tvirtybės ir netgi aukų dėka, mūsų žmonėms pavyko išsaugoti Kovo 11-osios Aktu paskelbtą Lietuvos Nepriklausomybę.

Tomis siaubingų įvykių kupinomis dienomis vyko taikus masinis Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Parlamento pastatus, Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto bei kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Lietuvos piliečiai įrodė meilę savo Tėvynei, troškimą bet kokia kaina iškovoti laisvę. Tą lemtingą sausio 13-osios naktį prie televizijos bokšto Vilniuje buvo sužeista šimtai taikių ir neginkluotų žmonių, 14 – žuvo. Ir nors Televizijos bokštas buvo užimtas, tankų kolona nuvažiavusi prie Aukščiausios Tarybos rūmų, ten susirinkusių apie 20 tūkstančių parlamento gynėjų, pulti nesiryžo.

Tų įvykių dalyviai bei liudininkai gerai prisimena, koks buvo žmonių susitelkimas bei nusiteikimas ginti Lietuvos laisvę. Maldomis ir dainomis palaikydami savo ryžtą apginti Laisvę jie buvo stiprūs ir vieningi.

Kasmet Lietuva prisimena ir pagerbia atminimą tų, kurie paaukojo savo gyvybes dėl Lietuvos nepriklausomybės: Loretą Asanavičiūtę, Virginijų Druskį, Darių Gerbutavičių, Rolandą Jankauską, Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Algimantą Petrą Kavoliuką, Vytautą Koncevičių, Vidą Maciulevičių, Titą Masiulį, Alvydą Matulką, Apolinarą Povilaitį, Igną Šimulionį, Vytautą Vaitkų.

Mūsų Tautos  kovoje už laisvę dalyvavo tūkstančiai Lietuvos žmonių. Nuo 1991 m. sausio 11 d. iki rugpjūčio 22 d. LR Aukščiausiosios Tarybos apsaugą vykdė ir kario – savanorio priesaiką davė ir Kelmės rajono gyventojai. Remiantis Evaristo Petro Klevinio, pirmojo Krašto apsaugos departamento komendanto Kelmėje, asmeninio archyvo duomenimis ir Kelmės raj. PK vyr. inspektoriaus Romualdo Druktenio pateiktu Kelmės PK pareigūnų sąrašu, minėtuose įvykiuose dalyvavo:  Romas Pavolas, Rimas Jurgaitis, Olegas Ščiglinskas, Petras Buchas, Vladislavas Bumša, Antanas Samušis, Vitalijus Keras, Marius Orlovas, Robertas Sindickas, Giedrius Vaičiulis, Petras Liutkus, Jonas Stabingis, Saulius Musteikis, Richardas Donela, Artūras Kryžanauskas, Saulius Vileikis, Gytis Rašimas, Artūras Dališanskas, Pranas Gečas, Evaldas Kazlauskas, Giedrius Kazlauskas, Ričardas Vereikis, Bronislavas Lukoševičius, Saulius Jurčys, Robertas Afanasjevas, Česlovas Gudauskas, Giedrius Špokas, Stasys Valancaitis, Arūnas Aleksandravičius, Kęstas Matuliauskas, Alvydas Bertašius, Jonas Pluščiauskas, Paulius Pluščiauskas, Antanas Ignatavičius, Vytautas Račas, Mindaugas Ralys, Artūras Cikanauskas, Albertas Cikanauskas, Saulius Prapuolenis, Audrius Klevinis, Stasys Kačiušis, Gintautas Stonys bei Kelmės rajono policijos komisariato pareigūnai: Algimantas Žadvydas, Alvydas Kazakauskas, Romualdas Druktenis, Algirdas Kvietkauskis, Algirdas Raubickas, Kęstutis Beinorius, Juozas Kazlauskas, Rolandas Baltrušaitis, Vidmantas Alasauskas, Juozas Klusas, Algirdas Gajauskas, Vladas Molotokas, Rimas Palubinskas, Antanas Kybartas, Kęstas Meškys, Vidmantas Dausinas, Remigijus Janavičius, Eugenijus Kulikovas, Juozas Kazakauskas, Edvardas Druktenis. Sąrašuose nepaminėtas,  bet  ten dalyvavo ir kelmiškis, Lietuvos  Nepriklausomybės atkūrimo  akto signataras Antanas Račas, tuo metu  dirbęs Aukščiausioje taryboje. Čia nepaminėti ir daugelis kitų, savarankiškai į Vilnių vykusių ir jokiuose sąrašuose neužfiksuotų, šimtų Kelmės rajono gyventojų.

Šių įvykių dalyvių ir liudininkų atmintyje tuometiniai įvykiai išliko giliai įsirėžę. Anot Romo Pavolo, pirmojo Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Kelmės rajono savanorio,  Kelmės savanorių būrys kūrėsi sunkiu Lietuvai laikotarpiu. Tam kliūtis statė TSRS vadovybė bei KGB skyriai. Koloborantinių pažiūrų laikėsi ir dauguma tuometinių Lietuvos komunistų partijos vadovų. Kelmės rajone susikūrė Sąjūdžio grupės, o 1989 m. ir J. Lukaševičiaus vadovaujamas Kelmės Vlado Putvinskio – Pūtvio šaulių būrys, kurio veikloje dalyvavo ir Romas Pavolas. Kelių dešimčių vyrų būrys rengė pratybas, kaupė ginklus, siuvosi uniformas, dalyvavo viešuose renginiuose. 1990 m. kovo 11 d., paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą buvo paskelbta savanorių registracija. Iki tų metų rudens Kelmės rajono savanoriais tapo 18 žmonių.

1991 m. sausio pradžioje Lietuvoje reakcingoms jėgoms pradėjus valdžios nuvertimo procesą visi buvo pakviesti į Parlamento gynybą. Kelmės savanoriai atsiliepė nedelsiant. Sausio 11 d. 12 Kelmės būrio savanorių ir 2 Šiaulių būrio atstovai atvyko į Parlamentą, kur davė priesaiką Lietuvos valstybei. Kartu su R. Pavolu Parlamentą ginti pasiryžo: Richardas Donela, Vitalijus Keras, Petras Buchas, Jonas Stabingis, Giedrius Vaičiulis, Robertas Sindickas, Rimantas Jurgaitis, Olegas Ščiglinskas, Pranas Gečas, Antanas Samušis, Vladislavas Bumša. Jonas Lukaševičius, Petras Liutkus. Aplinka, anot Romo Pavolo buvusi rūsti, tvyrojo įtampa, tačiau visi žinojo, kad dabar sprendžiasi Lietuvos likimas. Padėtis aštrėjo kiekvieną valandą. Sausio 12-osios naktį savanoriai atliko puolimo atrėmimo pratybas. Atrėmimui tiko viskas: turimi ginklai, gesintuvai, peiliai, vandens gesinimo žarnos, sunkūs daiktai… Tą naktį prasidėjo Latvijos parlameno šturmas, buvo pranešama apie žuvusius žmones ir daugybę sužeistųjų.

Sausio 13-osios naktį okupantai šturmu paėmė Televizijos bokštą. Daugybė kovinių grupių buvo išvestos iš Parlamento tam, kad pultų rusų armiją iš už nugaros.  Ant Mažvydo bibliotekos priestato nuolat budėjo šauliai. Šiaurinėje Parlamento gynybos linijoje buvo iškastas bei užminuotas griovys, o parlamento stogas nustatytas metaliniais smeigais, kad desantas iš malūnsparnių negalėtų nusileisti. Pasirengta barikadose uždegti benzino talpas. Padėtis itin kritiška tapo naktį iš sausio 15 į 16, kai JAV puolė Iraką. Pasinaudojus triukšmu, ketinta pulti Parlamentą. Tačiau žmonių ryžtas gintis buvo milžiniškas. Galbūt tai ir sustabdė okupantų planus.

Tytuvėniškis šaulys Petras Buchas, kartu  su Romu Pavolu ir kitais šauliams ir savanoriams priklausiusiais vyrais dalyvavęs Parlamento gynyboje, 1991-uosius prisimena kaip sunkiausius. P. Bucho prisiminimuose iškyla Parlamento rūmų langai nuolat buvę rusų snaiperių taikiklyje, prie tilto stovėjęs užminuotas benzinvežis, betoninės barikados, prie rūmų stovėjusi gynėjų minia, ginkluoti policininkai. P. Buchas prisimena pasiruošimą gynybai. Vyrai įsigijo strypus, iš benzino, kurį parūpino vietiniai, gaminosi „kokteilius“, ruošė smėlio maišų priedangas. Visą laiką kartu buvęs kelmiškis Antanas Račas kvietėsi į būrį užsienio žurnalistus, stengėsi parodyti visam pasauliui, kokie šaunūs Kelmės vyrai. Tą baisiąją Sausio 13-osios naktį, buvę Parlamente per radijo tašką girdėjo, kas darosi prie Televizijos bokšto. Nors kulkosvaidžių kalenimas, patrankų šūviai girdėjosi ir tiesiogiai, be radijo. Petro Bucho atmintyje iškyla kažkaip pas juos atkeliavusio jauno vyro, bokšto gynėjo, vaizdas. Visas kruvinas, drebantis  ir vos bepaeinantis jaunuolis buvo P. Bucho palydėtas laiptais į vidų. Didelį įspūdį tada darė visų gynėjų draugiškumas ir vienybė. Tikriausiai dauguma tada suprato, kad jei rusų kariai puls, vargu ar bus galima išlikti. „Nei už baldų, nei už mūrinių turėklų nuo „Kalašnikovo“ nepasislėpsi.<…>Todėl beliko tik mintyse atsisveikinti su šeima. Žinau, kad ir kiti tai padarė“ – liudija P. Buchas. Gretimas būrys turėjęs radijo ryšio aparatūrą klausėsi ir rusų kariškių pokalbių. Tada paaiškėjo, jog pakeliui į rūmus okupantai persigalvojo. Tikriausiai suprato, kad su rūmų gynėjais lengvai susidoroti nepavyks. Tada išgirsta frazė „Bus daug kraujo“. Gynėjai suprato, kad pagrindinis rusų kariškių pagrindinis tikslas ir buvęs Lietuvos Respublikos parlamento rūmai, o visi kiti aplinkiniai objektai šturmuojami gąsdinant ir ruošiantis pagrindiniam šturmui. Tą visą naktį žmonių minia budėjo aikštėje prie rūmų ir dainavo. Pasibaigė istorinė naktis, išaušo rytas.

Televizijos bokšto gynėjas kelmiškis Adomaitis Jonas prisimena: „Minia buvo panaši į banguojantį ežerą. Tamsa, prožektoriai, patrankų šūviai, trasuojančios kulkos, žmonių riksmai. Aš stovėjau įsikibęs į vielos užtvarą ir buvau tartum suakmenėjęs. Man lyg ir nepatogu, kad tomis akimirkomis į šį siaubą aš žiūrėjau lyg į kažkokį keistą spektaklį. Gal tai buvo šokas? Į galvą lindo keistos mintys, net juokingos. “Jermalavičiau, – galvojau tada, – nors atominę bombą pakabink ant bokšto, vis tiek tavęs, niekšeli, niekas neklausys”. Ir dar kažkodėl pagalvojau: “Kiek tankų! Kiek jie kuro sudegina! Juk, vietoj beprasmio gąsdinimo, galėtų visus laukus aparti!..” Bet tankai urzgė, šaudė, žudė žmones…“

Tą įtampos kupiną, sausio 13-osios naktį, Lietuva visomis kalbomis, kuriomis tik kas nors galėjo perskaityti informaciją, kreipėsi į pasaulio tautas. Lietuvos Aukščiausioji Taryba pasaulio vyriausybėms aiškino, jog SSRS pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvą, prašė pripažinti, kad Sovietai užpuolė kitą suverenią valstybę. Sausio 13 – osios įvykiai sukrėtė visą demokratinį pasaulį. Jau paryčiui buvo pranešta, kad Lietuvos vyriausybė, nepaisant aktyvių SSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmų, nenutraukia savo veiklos. Kad visos Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucijos, savivaldybės ir gyventojai privalo vykdyti tik šios Vyriausybės nurodymus. Kiekviena kita valdžia Lietuvoje yra neteisėta ir jos nurodymai Lietuvos žmonėms yra neprivalomi.

Netrukus Norvegija ir Lenkija išreiškė  palaikymą ir solidarumą Lietuvai. Vis daugiau žmonių rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Sausio 20 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Islandija. Tačiau neramumai tęsėsi toliau. SSRS kariškiai gatvėse stabdė ir mušo žmones, šaudė į automobilius. Sausio 27 d. sudeginamos muitinės Medininkuose ir Lavoriškėse. Po kruvinosios sausio 13 – osios nakties, užregistruojama dar 592 žmonės, kurie nukentėjo nuo sovietų armijos veiksmų.

Vasario 9 d. vyko visuotinė Lietuvos gyventojų apklausa dėl Lietuvos nepriklausomybės, kurioje 90,47 proc. balsavusiųjų pasisakė už teiginį, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika.

1991 m. liepos 29 d. buvo pasirašyta sutartis tarp Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, pagal kurią abi šalys pripažino viena kitą suvereniomis valstybėmis.

Pasipriešinimas agresijai sutelkė lietuvių tautą ir sustiprino ryžtą siekti laisvos ir demokratiškos Lietuvos. Šiandien lenkiame galvas prieš tuos, kurie  mirties akivaizdoje 1991- aisias nepabūgo pasipriešinti smurtui ir paaukojo savo gyvybes.

Virtualioje fotografijų parodoje, skirtoje Lietuvos Nepriklausomybės gynimo 30-mečiui paminėti, demonstruojamos R. Jurgaičio asmeninio archyvo ir Kelmės krašto muziejaus archyvo nuotraukos, menančios 1991 metų įvykius.

Parodą parengė ir muziejaus svetainėje patalpino vyresnioji muziejininkė-archyvarė K. Milašauskienė.

Last year I wrote about why booking too far in advance can be dangerous for your business, and this concept of margin so eloquently captures what I had recognized had been my problem: I was so booked up with clients that I wasn’t leaving any margin for error, growth, planning, or reflection.