Rašytojas Icchokas Meras (g. 1934 m. spalio 8 d. Kelmėje – 2014 m. kovo 14 d. Tel Avive) – vienas žymiausių Lietuvos prozininkų, scenaristų. Tėvas, Jahuda Meras, tarpukario Lietuvoje buvo bankininkas, užėjus sovietams dirbo kasininku. Mama Miriam buvo namų šeimininkė.
I. Meras anksti neteko tėvų – Holokausto metu, 1941-ųjų vasarą, Jehuda ir Miriam Merai buvo sušaudyti nacių. Jau birželio pabaigoje prasidėjo teroras prieš žydus. Atskirai daržinėse buvo uždaryti vyrai ir moterys. Liepos mėnesį Raseiniuose sušaudė tėvą, o vėliau Kelmės žvyrduobėje mamą. Icchoką ir jo seserį Janiną pasiėmė tarnaitė Michalina Legantienė. Berniukas kurį laiką ganė gyvulius pas ūkininkę Sankienę, paskui vėl pas Legantienę, bet vyras vokietis pyko ant žmonos. Sesuo slapstėsi pas Urbelius. Icchoką priimdavo ir vėl greitai perduodavo kitiems, kol atsidūrė gatvėje.
Icchoką verkiantį rado Juozas Dainauskas ir parvedė namo, tapo 7 vaiku šeimoje ir buvo pavadintas Algirdu Dainausku. Juozas buvo išgėręs, kai išsiblaivė suprato ką padaręs, bet vaiko neišvarė. Bronė Dainauskienė išmokė poterių, pakrikštijo ir užregistravo. Parsisamdė dvare kumečiais ir apsigyveno kumetyne. Vieno kambario (24 kv/m) butelis talpino 9 žmones: kas lovoje, kas „ant pečiaus“, kiti ant aslos pasikloję miegodavo, o valgis, kaip prisimena rašytojas, buvęs kelios bulvės, burokai…
Mokėsi labai gerai, vidurinę baigė aukso medaliu, atsiskleidė literatūriniai gabumai. 1951-1953 m. dirbo Kelmės rajoninio laikraščio “Komunistinis žodis” redakcijoje ir lankė mokyklą. 1953 m. baigė Kelmės vidurinę mokyklą ir išvyko studijuoti į Kauno politechnikos instituto Elektromechanikos fakultetą, kurį baigė 1958 m.. Iki 1964 dirbo Vilniaus televizijos mazgų gamyklos Ypatingajame konstruktorių biure, vėliau – Lietuvos kino studijoje redaktoriumi.
Spaudoje kūrinius skelbė nuo 1956. Debiutavo novelių apysaka „Geltonas lopas“ (1960), kurioje atkūrė vaiko išgyvenimus karo metais. Didelę įtaką kūrybai turėjo susitikimas su garsia žydų gelbėtoja O. Šimaite – romanas apie kasdienį žydų heroizmą gete „Lygiosios trunka akimirką“ (1963) pelnė tarptautinį pripažinimą.
Pirmosios Mero knygos („Geltonas lopas“ (1960), „Lygiosios trunka akimirką“ (1963), „Žemė visada gyva“ (1963), „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965)) Lietuvoje buvo sutiktos gana santūriai. 1965 m. už romaną „Lygiosios trunka akimirką“ Meras buvo pristatytas Respublikinei premijai gauti, bet, žinoma, jos negavo.
Pagal I. Mero scenarijus pastatyti kino filmai „Kai aš mažas buvau“, rež. Algirdas Araminas, 1968; „Birželis, vasaros pradžia“, rež. Raimondas Vabalas, 1969; „Maža išpažintis“, rež. Algirdas Araminas, 1971.
I. Mero santykių su valdžia aukščiausiu įtampos tašku tapo 1971-ieji, kai „Pergalės“ žurnale pasirodė jo romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“. Romanas buvo publikuojamas iš anksto žinant, kad susilauks griežtos ideologinės kritikos. Nematydamas galimybių toliau laisvai dirbti, Meras apsisprendė emigruoti ir gavo tam leidimą.
1972 su šeima išvyko gyventi į Izraelį. Dirbo Lodo techninėje vidurinėje mokykloje ir koledže, Beit-Berlo koledže.
Po emigracijos Lietuvoje I. Mero knygos buvo išimtos iš bibliotekų fondų.
Rašytojas išlaikė glaudų ryšį su Lietuva, nuolatos bendravo su lietuvių rašytojais išeivijoje. 1989–95 m. – neoficialus Lietuvos atstovas Izraelyje. 1995 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2010 m. jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Užsienyje Meras pelnė vis didesnį populiarumą ir pripažinimą, gavo ne vieną premiją, jo knygos, išverstos į daugybę kalbų: estų, vokiečių, jidiš, anglų, rusų, prancūzų, portugalų, italų ir kt. Visą laiką I. Meras rašė lietuviškai.
Rašytojas po ilgos ir sunkios ligos mirė 2014 m., eidamas 80-uosius metus, Tel Avive, Izraelyje.
Medžiagą parodai parengė vyriausiasis muziejininkas R. Serva.
Parodą muziejaus svetainėje patalpino vyresnioji muziejininkė K. Milašauskienė.
Last year I wrote about why booking too far in advance can be dangerous for your business, and this concept of margin so eloquently captures what I had recognized had been my problem: I was so booked up with clients that I wasn’t leaving any margin for error, growth, planning, or reflection.