Velykų margučiai Užvenčio krašte

Senovės lietuviams Velykos reiškė gamtos atgimimą, augmenijos prisikėlimą, sutinkant džiaugsmingą sėjos metą. Krikščionims – tai  Kristaus prisikėlimo šventė. Velykos – viena iš tų kalendorinių švenčių,  kurios papročiuose persipynę mitiniai tikėjimai ir krikščioniškasis kultas. Kaip ir visoje Lietuvoje, Žemaitijoje iki pat šiol pagrindinis Šv. Velykų simbolis – kiaušinis. Siekiant išsiaiškinti  tradicinius kiaušinių marginimo būdus Užvenčio krašte, pakalbintos trys vyresnio amžiaus užventiškės. Pasak kalbintų moterų, Užventyje, kaip ir visoje Žemaitijoje, kiaušiniai dažniausiai būdavo  marginami vašku arba skutinėjami. Marginant karštu vašku iš brūkšnelių ir taškų kuriami raštai. Skutinėti margučiai pasižymi smulkiais raštais iš plonų grakščių linijų. Būdingiausi raštų ornamentai – įvairiausios variacijos iš stilizuotų dangaus šviesulių, augalinių motyvų ir pan. Šis darbas – reikalaujantis kruopštumo ir užimantis nemažai laiko. Neturint vaško, raštas išgaunamas žolynų pagalba. Iki šių dienų įvairaus intensyvumo kiaušinių spalvos dažniausiai išgaunamos augalinės kilmės dažais: svogūnų lukštais, juodalksnio žieve.

Vaikystės Šv. Velykų laikotarpio prisiminimais pasidalino viena iš kalbintų pateikėjų: „Pamirkysma į cibulaiškius, iš vyna gala, iš kita gala, bile numalevuojam,  bile kiaušinis, i buva mums gera. Į cibulaiškius, valgymuo, kituokių nenoriedavuom mes. Daug prisimargindavuom, juk žinuom, kad reikies grajiti, numušti. O jei kuoki gražesni pamatysma, ti jau ti tikra, kad tik numušti bežaisdami. Vajergau!.. Koks buva įdomums, klausyk, o jei tus luoviukus padarydava iš tų žievių ar kuokių kitūn, išeidavuom tikrą unt tų pievų, unt tų aplūkų… Būdava šiltesni gal jau orai per tas Velykas?..Tik nugrajinti, kad tiktas… o jei ne, kad dūsma tus kiaušinius vyns kitam, jeigu nepavyka…”                                                                                                                                                          

Buvo tradicija per Velykas bažnyčioje pašventinti atsineštus maisto produktus ir margučius. Seniau patys gražiausi pašventinti margučiai būdavo saugomi iki kitų šv. Velykų, nes buvo tikima, jog jie apsaugos namus nuo Perkūno ar pagelbės nuo kai kurių ligų.                                 

Pirmųjų dešimties margučių autorė – Užventyje gyvenanati Genovaitė Beinorienė (1935), margučiai marginti 2013 m. Kitų margučių autoriai nežinomi. Margučiai saugomi Užvenčio kraštotyros muziejuje.

Literatūra:

P. Dundulienė, 2008, “Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos”.

Šaltiniai:
1.Pateikėjos S. B. (gim. 1934 m.) asmeninės patirties pasakojimai, užrašyti 2020-04-07
2.Pateikėjos E. S. (gim. 1942 m.) asmeninės patirties pasakojimai, užrašyti 2020-04-05
3. Pateikėjos A. P. (gim. 1935 m.) asmeninės patirties pasakojimai, užrašyti 2020-04-06

Medžiagą parodai paruošė vyresnioji muziejininkė M. Knyzelienė.
Parodą muziejaus svetainėje patalpino vyresnioji muziejininkė K. Milašauskienė.

Last year I wrote about why booking too far in advance can be dangerous for your business, and this concept of margin so eloquently captures what I had recognized had been my problem: I was so booked up with clients that I wasn’t leaving any margin for error, growth, planning, or reflection.