Vytauto Jaručio juvelyrika – tautinio stiliaus paieškos

Vytauto Jaručio juvelyrika – tautinio stiliaus paieškos

Vytautas Jarutis (1936 – 2017) – Lietuvos kalvių kalvis, tautodailininkas, Menininkas apie savo gyvenimą ir kūrybinę veiklą:

„Gimiau 1936 m. spalio 16 d. Žagarėje (Joniškio r.). Vaikystė prabėgo Žemaitijoje, prie senos kalvės Dangvietų kaime. Būdamas dar vaikas, dažnai lankydavausi kalvėje. Stebėdamas, kaip dirba kaimo kalvis Leonas Rimeikis, išmokau kalvystės amato. Baigęs Užvenčio pradinę mokyklą, išbandžiau įvairius amatus. 1960 m. apsigyvenau Radviliškyje, kur dirbau staliumi Radviliškio V. Valsiūnienės vidurinėje mokykloje. Čia prasidėjo kūrybinis kelias: nuo medžio inkrustacijų ir medinių papuošalų perėjau prie žalvarinių, varinių, melchiorinių ir sidabrinių papuošalų. Juvelyriniams dirbiniams pritaikiau iš senelio išmoktą bizūnų pynimo techniką. Mirus motinai, 1967 m. nukaldinau pirmąją „Saulutę“ paminklui, nuo tada kalvio plaktuko nebepadėjau.”                                                   

Svarbesni apdovanojimai: Lietuvos meno saviveiklos žymūnas (1968); Kultūros ministerijos I laipsnio premijos laureatas (1976); Lietuvos kalvių kalvio diplomas ir karūna (1986); Sąjunginės liaudies meno parodos Maskvoje laureatas (1987); Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino I – ojo laipsnio medaliu (1997); Suteiktas meno kūrėjo statusas (2005); Pasaulio žemaičių parodos Kelmėje laureatas (2007); Kelmės rajono savivaldybės garbės ženklas „Už nuopelnus Kelmės rajonui“ (2014); Alytaus miesto garbės piliečio vardas (2015).

2009 m. menininkas su didžiule kūrybine energija grįžo į savo vaikystės, tėvų, senelių kraštą. Užventyje organizavo kalviškosios kryždirbystės plenerus, degė idėja čia sukurti kalvystės skulptūrų parką. Daug Vytauto Jaručio kūrinių  pastatyta Užvenčio dvaro teritorijoje.               

2015 metais Užvenčio kraštotyros muziejui dovanojo 59 juvelyrikos dirbinius. Juvelyrikoje menininkas “ieškojo savito kelio, kuriame svarbiausia – gintaro juvelyrikos tautinė dvasia. Jai išreikšti reikalingas ypatingas stilius. Meistras ėmė naudoti vytelių pynimo būdus kurdamas papuošalų metalines dalis. Tai buvo puikus atradimas. Papuošalai skleidžia keistą viduramžišką asketiškumą. Juvelyrikos žanre visada vertinamas auksas, sidabras, platina, deimantai, brangakmeniai. Vytautas atsisako turtų demonstravimo koncepcijos, pasirenka tautinio stiliaus, vidinės prasmės ir vaizdo vienybės paieškas.Kiekvieną dirbinį kuria originalų, pasitelkiant begalę sumanumo, išradingumo. Reikšmingas jų bruožas–protinga konstrukcija, funkcionali architektonika. Išnaudojamas pynės spyruokliavimas, suvirinti jungimo taškai tampa dekoratyviais fasado pumpurais, vaidinančiais svarbų vaidmenį piešinio ritmikoje. Įvertinęs visumą pamatai,kaip harmoningai dera kūrinio estetika su funkcija. Taip atsirado begalės originalių grandinėlių tik Vytautui būdingo grakštaus stiliaus. Jis visada aptakus, nedreskiantis, malonus dėvėti. Svarbus savitojo stiliaus elementas yra išplaktos, išvalcuotos judančios jungtys, lyg miniatiūrinės kalvystės detalės. Jos siaurėjančios, platėjančios, suriestos grakščiais vingiais, praturtinančios kūrinio meninį vaizdą. Gintarą Vytautas dažniausiai panaudoja bendram papuošalo sumanymui. Kūrybos pradžioje mėgdavo įkomponuoti pusiau apdorotą gintaro detalę, vėlesniame etape nugludina, apšlifuoja siluetą ir talpina jį garbingoje kompozicijos vietoje. Kartais tobulo apskritimo formos gintaras blizga ir užburia žiūrovą lyg akies vyzdys. Vytauto kuriamos juvelyrikos poveikis lietuvių etninės kultūros raidai yra reikšmingas. Tai sėkmingas kūrybinės įvairovės galimybių paieškos pavyzdys, rodantis kiek nenuspėjamų slėpinių glūdi tradicinėje kultūroje, koks galingas protėvių sumūrytas pamatas ateities kartoms.

LTS meno tarybos specialistai jau pirmosiose parodose pastebėjo V. Jaručio kuriamos juvelyrikos išskirtinumą ir meninę vertę. Buvo atrinkta ir pirkta į LTS parodų rinkinį dešimtys unikaliausių kūrinių. Jie, meistrui nežinant, keliauja po įvairias parodas šalyje ir užsienyje, garsina autorių, demonstruoja lietuvių etninės kultūros savitumą ir pasiekimus.” (Rudzinskas, 2010, p. 8)

Literatūra: Vytautas Jarutis, 2010, albumas / sudarytojas Jonas Rudzinskas, Tautodailininkų sąjungos fondas, Vilnius

Parodą parengė vyresnioji muziejininkė Milda Knyzelienė.
Parodą muziejaus internetinėje svetainėje patalpino vyresnioji muziejininkė-archyvarė Kristina Milašauskienė.