Julija Daniliauskienė – tautodailininkė, tarptautinį pripažinimą pelniusi popieriaus karpinių meistrė gimė 1926 m. Šilo Pavėžupyje Darijos ir Stasio Pūtvių šeimoje. Čia ji išgirdo daug pasakojimų apie savo senelį Vladą Putvinskį-Pūtvį (1873–1929), kurio dvareliai – Šilo Pavėžupis ir Graužikai – cariniais laikais buvo tapę draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimo trakto Tilžė-Šiauliai punktais, lietuvybės centrais. Julija Daniliauskienė 1941 m. su šeima buvo ištremta iš Lietuvos. Pradėjo karpyti dar Sibire norint kuo nors įdomesniu užimti ten gimusias mažametes dukras. Į Lietuvą grįžo 1956 m. su trimis dukromis ir to paties likimo vyru etnografu Antanu Daniliausku (1926–1983), visą gyvenimą palaikiusiu jos kūrybą ir prisidėjusiu prie lietuviškų popieriaus karpinių atgaivinimo ir populiarinimo. 1967 m. J. Daniliauskienė įstojo į Liaudies meno draugiją (nuo 1990 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjunga). Nuo 1958 m. menininkė dalyvavo liaudies meno parodose Lietuvoje ir už jos ribų. Pirmąją asmeninę popieriaus karpinių parodą surengė 1964 m. Iš viso buvo surengta daugiau kaip 40 asmeninių parodų. 1979 m. jos kūryba įvertinta respublikine Pauliaus Galaunės premija. Kelmės krašto muziejui Julija Daniliauskienė padovanojo 74 savo karpinius.
Parodą rengė fondų saugotoja Birutė Radavičienė.
Last year I wrote about why booking too far in advance can be dangerous for your business, and this concept of margin so eloquently captures what I had recognized had been my problem: I was so booked up with clients that I wasn’t leaving any margin for error, growth, planning, or reflection.