Žydai Tytuvėnuose

Tikslių šaltinių, kur būtų skelbiama nuo kada Tytuvėnuose apsigyveno žydai, nėra.

1839 m. Tytuvėnuose gyveno 30 lietuvių ir 40 žydų šeimų.

Prieš II-ąjį pasaulinį karą miestelyje gyveno apie 200 žydų iš 1200 gyventojų. Jie buvo įsikūrę miestelio centre, pačiose judriausiose gatvėse: Kelmės, Šiluvos, J.Basanavičiaus. Daugumos žydų namai buvo mediniai ir tik keletas mūrinių. Didžiojoje dalyje namų veikė įkurtos parduotuvės. Tytuvėnų visuomeniniame gyvenime žydai nedalyvavo, kadangi gyveno labai uždaroje bendruomenėje. Žydai mokyklos neturėjo, tad jų vaikai į mokyklą ėjo kartu su lietuvių vaikais. Įdomu yra tai, kad vykstant tikybos pamokoms, žydukai išeidavo iš pamokos ir laukdavo, kol pamoka pasibaigs, kad galėtų dalyvauti kitoje pamokoje.

Beveik visi žydai vertėsi prekyba, tarpininkavimu ar perpirkinėdami vaikščiojo po kaimus. Vienos didžiausių parduotuvių savininkas buvo Feinšteinas. Jis turėjo net keletą parduotuvių. Haikelis, Ruvelis, Leiba, Lazurka, Abromarkiai ir kiti turėjo mažesnes krautuvėles. Broliai Kalmonai prekiavo vandeniu, Damskienė kepdavo duoną. Visos parduotuvės, išskyrus vieną, priklausė žydams.

Pats mylimiausias žmogus Tytuvėnuose buvo gydytojas Chveidanas. Jo žmona taip pat gydytoja – stomatologė. Vaistininku dirbo Rozenbliumas. Perecų šeima buvo siuvėjai. Jie ne tik siūdavo, bet ir prekiaudavo medžiagomis. Koklių dirbtuvę valdė Lėmanas. Turtingiausi miestelyje – broliai Kamenicai. Jie turėjo lentpjūvę ir malūną. Prekiavo ne tik vietinėje rinkoje, bet ir Vokietijoje. Pas juos dirbdavo nemažai lietuvių.

Prieškario Tytuvėnai garsūs kaip kurortinis miestelis. Vasaromis atostogauti čia susirinkdavo nemažai žydų. Jie atvykdavo iš Kelmės, Šiaulių, Kauno ir kitų miestų. Nemažai atostogaujančių žydų apsistodavo Pušyno gatvėje. Čia jie nuomodavosi kambarius ar net ištisus namus. Mėgdavo vaikščioti po pušyną, maudytis Giliaus ežere, rengdavo įvairius pasilinksminimo vakarus. Tuo metu žydai nieko nedirbdavo. Jiems patarnaudavo lietuviai: pardavinėdavo maisto produktus, įruošdavo poilsiavietes ir t.t. Už suteiktas paslaugas žydai dosniai atsilygindavo.

Okupavus Lietuvą vokiečiams kardinaliai pasikeitė žydų gyvenimas. Jiems buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais, privaloma nešioti prisegtas geltonas šešiakampes žvaigždes. Jau iš pat pradžių visi žydai buvo suvaryti į sinagogą ir daugiau į savo namus nebegalėjo patekti. Kiekvieną dieną jie turėjo dirbti įvairius darbus: moterys – šluoti miestelio gatves, vyrai – kasti griovius.

Vokiečiai, atvykę į Tytuvėnus, liepė surinkti visas žydų religines knygas ir didelėje pievoje, kuri buvo dabartinio turgaus vietoje, uždegti laužą iš tų knygų. Visiems žydams liepė susidėti rankas už galvos ir bėgti ratu aplink laužą. Tie, kurie buvo senesni ir jau nepajėgė bėgti, buvo mušami lazdomis. Prie laužo  pasodino rabiną, nukirpo jam barzdą ir liepė su lazda tas knygas vartyti, kad geriau degtų (apie šį įvykį pasakojo tytuvėniškis Vladas Buškus).

Tytuvėnų žydai buvo sušaudyti Pušyno gatvės dešinėje pusėje esančiame pušyne. Atskirai sušaudė vyrus (Gečpjovė), o netoliese  moteris ir vaikus (Šafirkalnis). Šaudymo dieną mirties išvengė tik gydytojas Chveidanas, nes buvo išvykęs pas ligonį. Jį nužudė kitą dieną.

Parengta pagal V. Rimkaus surinktą medžiagą ir liudininkų prisiminimus.
Vyr. muziejininkas Rimantas Serva

Last year I wrote about why booking too far in advance can be dangerous for your business, and this concept of margin so eloquently captures what I had recognized had been my problem: I was so booked up with clients that I wasn’t leaving any margin for error, growth, planning, or reflection.