Juozas Liaudanskis (1904–1989)

Juozas Liaudanskis žinomas Lietuvoje tautodailininkas, akmens skulptorius. Jo skulptūros puošia Kelmės miestą, kuriame jis pragyveno didžiąją savo gyvenimo dalį, taip pat Kelmės, Stulgių, Žalpių, Kurtuvėnų, Tytuvėnų, Liolių, Marijampolės bei kitas kapines.

J. Liaudanskis gimė 1904 m. sausio 27 d.  Jukniškės kaime visiškai beturčių tėvų šeimoje, svetimame, jų išsinuomotame name. Netrukus kilo rusų-japonų karas ir tėvas, kadrinis rusų armijos seržantas, jau pirmosiomis dienomis buvo pašauktas į karą. Bet jis  slapčia išbėgo į Ameriką. Tačiau ten gyventi jam nesisekė – sunkiai susižeidęs koją netrukus grįžo namo. Šiaip taip susitaupę iš užsiaugintų ir parduotų gyvuliukų, dar geriems žmonėms paskolinus šiek tiek pinigų, nusipirko nedirbamos krūmingos žemės. Bet šeima ramiai gyventi negalėjo, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Tėvas ir vėliai į jį buvo pašauktas. Jau pirmuosiuose mūšiuose buvo paimtas į vokiečių nelaisvę, kur išbuvo ketverius metus. Sugrįžęs tėvas dirbti mažai ką begalėjo, todėl daug reikėjo Juozuko pagalbos, dėl tos priežasties negalėjo jis lankyti mokyklos, nors mokytis labai norėjo. Juozuko pusbrolis buvo baigęs Kelmės dviklasę rusų mokyklą ir vieną žiemą kelis mėnesius pamokė jį skaityti, rašyti, aritmetikos – tai ir buvo visas jo mokslas.

Nuo pat mažų dienų jis mėgo meną. Kai motina eidavo bažnyčion, visada prašydavo vestis ir jį. O nuėjęs su didžiuliu susidomėjimu žiūrėdavo į paveikslus ir šventųjų skulptūras. Parėjęs namo, ganydamas  karves ir pats bandydavo jas dirbti iš molio ar drožti iš medžio.

Jau būdamas suaugęs ir savarankiškas, atsikėlė gyventi į Kelmės miestą. Turėdamas potraukį menui, kapinėse atidžiai apžiūrinėdavo kokio skulptoriaus sukurtą skulptūrą ir pabandė pats dirbti akmeninius paminklus. Žinoma ne iš karto pradėjo sektis, reikėjo daug taisyti, perdirbti, kol gaudavo norimą rezultatą. Vėliau pradėjo kurti ir dekoratyvines skulptūras – „Knygnešys“,  „Rekrūtininkas“ ir kitas, kurios pabuvojo daugelyje parodų Lietuvoje ir už jos ribų.

1967–1974 metais J. Liaudanskis dirbo Kelmės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, nuo 1966 metų dalyvavo parodose. Jo akmens skulptūros buvo eksponuotos liaudies meno parodose Vilniuje, Maskvoje, Čekoslovakijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Lenkijoje, Vengrijoje, dalį  darbų yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus.

Visą J. Liaudanskio  kūrybą galima suskirstyti į dvi dideles grupes: ankstyvoji  memorialinė religinės tematikos kūryba, lydėjusi meistrą brandos, ir vėlyvajame amžiuje bei vėlesnioji ar vėlyvoji pasaulietinė kūryba.

J. Liaudanskis Kelmę ir jos apylinkes yra papuošęs ir monumentaliosiomis dekoratyvinėmis  skulptūromis. Kelmėje stovi jo skulptūros „Skalbėja“,  „Saviveiklininkai“, „Lietuvaitė“, paminklas skirtas Broniui Laucevičiui-Vargšui.

J. Liaudanskio sukurti antkapiniai paminklai labai įvairūs. Dalis net nepanašūs vieni į kitus. Šio menininko paminklams būdinga simetrija ir atskirų paminklo dalių pusiausvyra, skulptūrinis dekoras, jie sumontuoti iš kelių atskirų dalių. Paminklus puošia skulptūros. Dauguma jų religinio pobūdžio, išlaikiusios liaudiškąją medinių skulptūrų tradiciją. Didelis dėmesys skiriamas detaliam galvos modeliavimui, kuris būdingas medinėms liaudies skulptūroms. Ankstyvesnės Juozo Liaudanskio skulptūros dažytos aliejiniais, bronziniais dažais.             

J. Liaudanskio akmeniniuose paminkluose dominuoja tradicinės angelų, Kristaus ir Marijos skulptūros. Paminklai pasižymi užbaigtumu, vientisumu, puikia kompozicija.

J. Liaudanskis – vienas populiariausių ir žymiausių lietuvių liaudies akmens skulptūros kūrėjų. 1984 m. jam suteiktas Kelmės rajono Garbės piliečio vardas. 2016 m. atidarytai Kelmės kultūros centro dailės galerijai suteiktas Juozo Liaudanskio vardas. Liaudanskio kūryba neabejotinai skatina  ir kitus liaudies meistrus imtis akmens plastikos darbų.

Tekstą paruošė vyresnioji muziejininkė Laima Šimkutė.
Parodą muziejaus svetainėje patalpino vyresnioji muziejininkė-archyvarė Kristina Milašauskienė.

Last year I wrote about why booking too far in advance can be dangerous for your business, and this concept of margin so eloquently captures what I had recognized had been my problem: I was so booked up with clients that I wasn’t leaving any margin for error, growth, planning, or reflection.