Žydai Šaukėnuose

Manoma, kad žydai Lietuvoje apsigyveno XIV amžiuje, atvykę per Lenkiją iš Vokietijos. Jie gyveno atskiromis bendruomenėmis, nesimaišė su lietuviais, vengė mišrių santuokų, nors su kitų tautybių žmonėmis noriai bendravo.

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius teigė, kad 1864 metais žydų tautybės žmonių gyventa ir Šaukėnuose bei aplinkiniuose kaimuose.

P.Barkauskas, A.Vabalas “Vadove po Lietuvą” (1938 m.) nurodo, kad sinagoga Šaukėnuose pastatyta dar Vytauto Didžiojo laikais. “Lietuvių enciklopedijoje” (Boston, 1963 m.) taip pat minima originali Vytauto Didžiojo laikų sinagoga. B.Kviklys “Mūsų Lietuvoje”, IV tome, teigia, kad sinagoga Šaukėnuose pastatyta XVIII amžiuje. Tai rodo, kad žydai čia gyveno nuo seno.

Svarbiausias Šaukėnuose, kaip ir visoje Lietuvoje, gyvenusių žydų užsiėmimas buvo prekyba. Žydai perpardavinėdavo javus, miško medžiagą, supirkinėjo iš gyventojų gyvulius, linus, atveždavo kaimiečiams silkių, druskos, tabako, degtukų, geležies dirbinių.

Pagal 1812 metų Beržėnų ir Zlatarijos dvaro (Šaukėnų apylinkė) inventoriaus aprašymą iš dešimties šiam dvarui priklausančių karčemų – devyniose dirbo žydai. Buvo karčemų ir Šaukėnuose.

1919 m. Šaukėnuose buvo 14 parduotuvių. Trylika priklausė žydams. 1923 m. iš 684 miestelio gyventojų 324 buvo žydų tautybės. Dauguma žydų gyveno Šonos gatvėje. Tačiau buvo žydų namų ir kitose gatvėse. Namai buvo mediniai.

Ickis turėjo kepyklą, kepė ir pardavinėjo labai skanią baltą duoną, bandeles. Audiniais prekiavo Nizelevičius. Žydas Algičkas prekiaudavo arkliais. Mendelis pardavinėdavo kavą. Ickus po kaimus vežiodavo audeklus, silkes, iš gyventojų supirkdavo skudurus. Strolis prekiaudavo obuoliais. Jankelis Ruvelis turėjo restoraną, malūną. Žydams priklausė vilnų karšykla. Edelmonas supirkinėjo žuvį iš brakonierių. Rabinovičius turėjo keletą tvenkinių, kur augino žuvis. Seserys Šmuilaitės turėjo kepyklą, Joselaitės – arbatinę. Smulkių prekių parduotuvę laikė Strolienė. Nizalevičiaus audinių parduotuvėje buvo galima nusipirkti labai geros kokybės angliškos medžiagos. Pigesnių audinių parduotuvę turėjo Šmuilienė, o Šmuila – karčemą.

Kartoklių kaime, prie kelio į Slabadą, gyveno Mejerovičius. Jis vertėsi prekyba, supirkinėjo gyvulius, pardavinėjo mėsą, perpardavinėdavo obuolius. Jo žentas Joselis Pelenių kaime turėjo malūną, vertėsi žemdirbyste.

Didelių turtuolių Šaukėnų žydų tarpe nebuvo. Turtingesni buvo Hana ir Joachimas Rozentaliai, gyvenę Šukiškių kaime. 1889 m. jie turėjo 180 ha žemės. Abu jų sūnūs buvo baigę aukštuosius mokslus; vienas buvo teisininkas, kitas – pedagogas.

Žydų mokykla Šaukėnuose atidaryta apie 1915 –1917 metus. Mokytoja buvo Hana Rozentalienė, vėliau Rabinovičius, kuris išvengė mirties, nors buvo patekęs į getą. Šaukėnų žydų mokykla buvo pradinė.

Išlikusios ikikarinės žydų kapinės. Jose yra 162 antkapiai.

Liūdniausias žydų tautos istorijos tarpsnis – 1941 metai. Į Šaukėnus iš didesnių miestų buvo atvažiavę nemažai žydų, jie apsigyveno pas gimines, pažystamus, tikėdamiesi išvengti represijų. Tačiau visi buvo suimti. Pradžioje žydus uždarė sinagogoje, paskui Šukiškių dvaro daržinėje. Šaukėniškiai matė iš miestelio varomus žydus, kurie raudojo, moterys tiesiog klykė. Miestelyje tvyrojo baisi nuotaika. Lietuviai gailėjosi žydų. Už šiuos nelaiminguosius bažnyčioje buvo aukojamos mišios. Rizikuodami savo gyvybėmis žydus gelbėjo A.Kleinauskaitė, J.Račkauskas, Katkienė, Turskiai ir kiti Šaukėnų apylinkės žmonės.

Žydai buvo taikūs žmonės. Nesipriešino jie ir egzekucijos metu. Tačiau vienas jaunuolis Kačkis Zakas pabėgo nuo pat duobės ir sulaukė okupacijos pabaigos.

Po karo Šaukėnuose neliko nė vieno žydo.

Parengė vyr. muziejininkė E. Burdulienė